Suaugusieji niekad patys nieko nesupranta ir tai varginantis dalykas vaikams amžiais jiems viską aiškinti.
A. de Saint-Exupéry „Mažasis princas“
Indigo bei kitais, išskirtinumą žyminčiais vardais apibūdinami dabartiniai vaikai tampa vis populiarėjančių studijų objektu. Apie juos rašomos knygų serijos. Šiandienos suaugusiam skaitytojui neretai gali kilti klausimų – būna, kad savybes, priskiriamas tik ypatingiems naujausių kartų vaikams, jis staiga atranda… savo biografijoje.
Net labai nepaprasti sugebėjimai vaikystėje, gyvas suvokimas, atvira mąstysena bei intuicija gali atgyti atmintyje kaip visai įprasta, tik gerokai primiršta ar drastiškai užblokuota patirtis. Daugelis autorių, tyrinėjančių indigo vaikų fenomeną, atvertė naują skiltį, skirtą vidiniam vaikui, suprasdami, kaip tai svarbu ir neatsiejama nuo išsamaus „indigo“ reiškinio supratimo. Tai tiltas tarp šiandienos vaiko paslaptingumo ir konservatyvių suaugusiojo nuostatų.
Vidinio vaiko sampratą iškėlė dar K. G. Jungas, pavadinęs ją „dieviškuoju vaiku“. Daugelis psichoanalitikų tai vadina „tikrąja savastimi“, kartais ir „emocine savastimi“. Teigiama, – kai jaučiamės gerai, išreiškiame kūrybišką polėkį be išskaičiavimo, kai elgiamės spontaniškai – mumyse gyvas vidinis vaikas.
Be abejo, vidinio vaiko apibrėžimas sąlyginis, – tai grupė ypatybių, veikiančių taip stipriai, kad, rodos, apima visą asmenybę. Sąmoningumas, kiek sugebame tokiose situacijose matyti save iš šalies, lemia patirties pozityvumą, o užsimiršimas, „vaikiškumo“ svarbos neįvertinimas tampa infantiliškomis kliūtimis.
Nėra abejonių, kad vaikystė daro didžiulę įtaką tolimesniam žmogaus gyvenimui. Kol dar nėra išankstinių nusiteikimų bei prietarų, vaiko siekiai ir troškimai gali būti viską persmelkiantys, todėl dažnai labai efektyvūs. Tokie vaikystės „užsakymai“ gali ypač sėkmingai pildytis vėliau, kartais net nepastebint, neatpažįstant ar deramai nevertinant.
Mūsų harmoningumas priklauso nuo visų asmenybės dalių vientisumo, o šito bene visuomet trūksta, ilgimasi ir tuo pačiu siekiama tikresnio, geresnio suaugusiojo santykio su vidiniu vaiku, kuris niekad neišaugo. Ir neturėjo išaugti, nes tai yra pats vaiko etalonas. Galbūt jo akimis ir suaugusiojo plunksna parašyta visa literatūra vaikams, iš dalies ieškant kelio atgal ar neretai atrandant užbarikaduotą įėjimą.
Taip galima būtų suvokti vidinį vaiką, „užspaustą“ dėl įvairiausio pobūdžio vaikystės traumų ir vėlesnio vaikystės atsižadėjimo.
Pasak radikalesnės psichoanalizės, bet kokioje aplinkoje augantis vaikas imasi šio savo vaidmens, sutinka priimti žaidimo taisykles, nors supranta daug daugiau, nei numano suaugusieji. Tačiau tėvai bei visas suaugusiųjų pasaulis, įpratindami vaiką deramai elgtis, laikytis normų, neretai sukausto jo laisvą kūrybiškumą bei savarankišką mąstymą. Išmokus „gyvenimo taisyklių“, iš dalies paremtų besąlygišku paklusnumu ir veidmainyste, sukuriama fasadinė asmenybė, kaukė. O vidinis vaikas galiausiai apsigyvena pasąmonėje, uždarytas, idant mūsų asmenybė apsisaugotų nuo skausmingų praeities išgyvenimų. Vaikas atsiduria slaptame kambaryje, kur vieną dieną gali būti atrastas.
Nesąmoningai „nesubrendęs vaikas“ ima veržtis, jo reikalavimai ir baimės prabyla suaugusiojo lūpomis. Teigiama, kad save galima patikrinti: jei sunku priimti savarankiškus sprendimus, jei prasiveržia neišsipildę vaiko poreikiai, jei norisi liguistai bėgti atgal į vaikystę – visa tai liudija užspaustą vidinį vaiką. Vadinasi tai, kas gali būti tyro kūrybiškumo šaltinis, gali būti ir sunki našta.
Abiem atvejais tai skatinimas veikti ar net iššūkis. Tiek senųjų epochų visuomenės, kaip Amerikos etniniai gyventojai, tiek Vakarų psichoanalitikai siūlo terapines praktikas, padedančias atgauti sveiką ryšį bei santykį su vidiniu vaiku. Dažniausiai tai meditatyviniai savianalizės metodai, vadinami „vidinio vaiko darbu“, kur praktikuojančiojo ar grupės dalyvių bendras tikslas – išmokti būti tikresniu savimi, be kaltės jausmo priimti savarankiškus sprendimus, atvirai kalbėti ir išsisakyti.
Pagal dominuojančias savybes galima išskirti keletą vidinio vaiko tipų. „Ignoruojamas vaikas“ – toks, kuriam trūko dėmesio, tikros globos, kuris jaučiasi vienišas; „žaismingas, kūrybiškas vaikas“ – jam dabar, suaugusiojo kailyje, trūksta galimybės žaisti be kaltės jausmo ir be reikalavimo daryti tik vadinamuosius prasmingus darbus; „baimingas vaikas“ – kritikuotas ir apimtas panikos; „dvasingas vaikas“ – ieškantis atsakymų į būties prasmės klausimus, vėliau priverstas išmesti tai iš galvos; ir panašiai.
Bet kuriuo atveju gydymu tampa dialogas su savimi, vaikiškos dalies atgaivinimas, ryšio su vidiniu vaiku grąžinimas, mokymasis žaisti ir džiaugtis be priežasčių. Nuoskaudos pripažinimas, atjauta sau pačiam ir įvairiems skriaudėjams (be pykčio iškrovos) – lyg transformacija, suvokiant, kad viskas, kas nutiko, buvo tiesiog didinga mokykla.
Visus šiuos ketinimus, dažnai nesąmoningus, rodo kūrybinė veikla. Pagal meninės kūrybos pobūdį psichoanalitikai sprendžia apie daugelį asmenybės problemų, taip pat ir apie vidinio vaiko situaciją.
Vokiečių psichologė Alice Miller išanalizavo nemaža rašytojų – C. F. Dostojevskio, A. Čechovo, F. Schillerio, A. Rimbaud, M. Prousto, J. Joyce’o – gyvenimo istorijų, sutelkdama dėmesį į jų vaikystę. Savotiškos psichobiografijos leido naujai pažvelgti į šių klasikų kūrybą, kaip pateikiančią unikalių autoriaus vidinio gyvenimo atspindžių.
Alice Miller, įvedusi terminą „nuodingoji pedagogika“, tapo žinoma kaip viena aštriausiai ir prasmingiausiai kritikuojančių įprastus vaikų ugdymo modelius. Ji pabrėžia kertinę ankstyvojo auklėjimo įtaką asmenybės raidai, atrasdama esminius dėsningumus, atsispindinčius, pavyzdžiui, tiek Friedricho Nietzsche’s pasaulėžiūroje, tiek Franzo Kafkos tragizme.
Autoritarinis vaikų auklėjimas, kuris žaloja emocinę raidą ir tarnauja tik suaugusiojo patogumui, anot Alice Miller, lemia visas žmonijos neurozes bei psichozes, o iš dalies ir globalinį smurtą. Psichologė išsamiai tyrė Adolfo Hitlerio biografiją, ypač jo vaikystę, ir pateikė išvadas, kodėl Vokietijos liaudis taip žvaliai pasitiko savo fiurerį, – dėl to, kad visų jų auklėjimas buvo panašus. Senoji, vadinamoji „prūsiškoji auklėjimo mokykla“, traumavusi ir F. Nietzschę, dominuojanti Vokietijoje, populiari Europoje, o po Antrojo pasaulinio karo, ir JAV, rėmėsi dogmatišku elgesio normų skiepijimu, įkalant vaikui, kad prievarta gali būti gėris, todėl autoritetas neturi būti svarstomas, kaip ir jo diegiama pasaulėžiūra.
Vienoje kalėdinėje esė Alice Miller psichologiškai peržvelgė Juozapo ir Marijos, Jėzaus tėvų, portretus, užtikrindama, kad jų auklėjimas ir pagarbus santykis su sūnumi buvo svarbus indėlis. Autorė teigia, kad tokie tėvai yra verti sekėjų: jie besąlygiškai myli, gerbia, saugo ir tikrai vertina. Toks elgesys negali kelti pavojaus vaikui išaugti pasipūtusia, egoistiška bei arogantiška asmenybe.
Knygoje „Jūsų gerovei“ („Am Anfang war Erziehung“, 1980) Alice Miller apibendrina „nuodingosios pedagogikos“ nuostatas:
1. Tėvai yra jiems priklausančio vaiko šeimininkai.
2. Tėvai pagal dievišką modelį griežtai nurodo, kas yra teisinga, kas – ne.
3. Vaikams draudžiama išreikšti nepasitenkinimą.
4. Tėvai visad pateisinami ir apginami.
5. Vaiko gyvybingumas kelia iššūkį (autoritariškiems tėvams).
6. Vaiko valia turi būt „sulaužyta“ ir kuo anksčiau, kad užaugęs jis negalėtų demaskuoti tėvų elgesio.
Alice Miller taip pat apmąsto, kokie suaugusiųjų įsitikinimai lemia šitokius auklėjimo ir vaikų ugdymo principus:
1. Pareigos jausmas sukuria meilę.
2. Neapykanta gali būti nuslopinta, ją draudžiant.
3. Tėvai nusipelno pagarbos vien dėl to, kad yra tėvai.
4. Vaikai nenusipelno pagarbos tiesiog dėl to, kad jie vaikai.
5. Paklusnumas ir nuolankumas daro vaiką stiprų.
6. Savigarba pavojinga.
7. Žema savigarba skatina altruizmą.
8. Švelnumas (vaikui) yra žalingas.
9. Nereikia atsižvelgti į vaiko poreikius.
10. Suvaidintas dėkingumas geriau nei nuoširdus nedėkingumas.
11. Tai, kaip elgiesi, svarbiau nei tai, kas esi.
12. Nei Dievas, nei tėvai nepakenčia įžeidimų.
13. Stiprūs jausmai yra žalingi.
14. Tėvai visuomet teisūs.
Alice Miller sąvadai – puiki medžiaga apmąstymams. Autorė džiugiai pripažįsta, kad pagal naujausias vaikų ugdymo tendencijas, daugelis autoritarinių „šaltojo“ auklėjimo taisyklių jau nebėra vertingos, ir vadovaujamasi altruistiškesniais įsitikinimais.
Neįprastų ar fenomenalių vaikų „atradimas“ šiuolaikinėje visuomenėje taip pat gerokai krestelėjo rašytas ir nerašytas įprastas auklėjimo nuostatas. Visa tai išryškino idėją, kad vaikų auginimo užduotis – pirmiausia pačių tėvų auklėjimas bei lavinimas. Suaugęs žmogus taip pat turėtų atsigręžti į vidinį vaiką, naujai įvertinti savo vaikystės įtakas ir mokytis tapti gerais tėvais... sau pačiam. Vidinio vaiko studijos kviečia peržvelgti praeities negandas, drąsiai teigiant, kad niekad nevėlu patirti laimingą vaikystę.
Literatūra ir menas, 2009-01-09 nr. 3219
