Jane Campion "Shining star"

Nors ir labai "gražu", ir poezija Keatso gera, o filmas labai jau mergaitiškas. Prie viso meilės ir poezijos mišinio su tuberkulioze ir mirtimi, labai jau uoliai puošiama ir rengiama herojė man ašarų neišspaudė.

Peizažų ir dizaino kaleidoskopas.

Paauglėms.

Močiutėms.

Liūdesio pienas

Claudia Llosa savo filmą grindžia tikėjimu, kad trauma, kurią patiria moterys, kurios buvo išprievartautos saugumo pajėgų, perduodama savo vaikams per savųjų krūtų pieną. Taigi, šio smurto aukos ne tik tos, kurios ją patyrė, bet ir ateinančios kartos. Filmas sukurtas pagal knygą "Entre Prójimos" (autorė Kimberly Theidon).

Egzotiško grožio herojė dainuodama aprauda mirusią senutę motiną, kuri išdainuoja baladę apie prievartautojus ir dukrelę įsčiose.

Realybė užgriūva šią pusiau mistinę merginą tada, kai ji ima keistai bloguoti. Gydytojas atranda, kad jos gimdoje auga ... bulvė. Visą filmą vyksta jos giminaitės vestuvių iškilmės, o pagrindinė herojė galuojasi su ta bulve - apsauginiu "kamščiu" nuo prievartavimo...

Brrrrrrrr.... Pritrenkiantis savo egzotika ir poezija filmas.

Mažylė (La Pivellina)

Vidutinio amžiaus raudonplaukė Patti (Gerardi) klajoja po neišvaizdų Romos priemiestį ir ieško savo šuns Hercules. Tačiau vietoj jo atranda dviejų metų mergaitę ant apleistų sūpynių, kuri sako, kad jos vardas yra "Aia". Kadangi tėvų nėra nė ženklo, Patti nusprendžia pasiimti "La pivelliną" namo, į vagonėlį su priekaba, kur ji gyvena kartu su savo draugu vokiečiu Walteriu (Saabel). Palaipsniui paaiškėja, kad Valteris ir Patti yra cirko artistai, o kitos cirko šeimos jų globojamas paauglys sūnus Tairo (Caroli), susidraugauja su mergaite, ir visi tampa neatsiejami nuo jos. (beje, Valteris mano, kad Patti turėjo nuvesti Aią tiesiai į policiją, bet jų gyvenimo būdas ir taip jau arti marginalų).

Patraukia šie neprofesionalūs aktoriai (visi jie gyvena keliaujančio cirko aplinkoje). Ir pati mergaitė yra labai miela: ji greitai prisiriša prie Patti. Kaip jiems tai pavyko nufilmuoti?

Liūdna istorija. Mergaitės niekas taip ir neateina atsiimti.

Patiko stilistika - toks filmas a la Dogma.

J.Jarmuscho "The Limits of Control"

Pradžioje - sąlygų aptarimas. "Eik į tvirtovę. Eik į kavinę. Ieškok smuiko. Neskubėk su mergina". Paskui alegorija apie tuos, kurie žiūri į gyvenimą iš aukšto. "Jų vieta - kapinėse".

Ispanija. Kiekvienas epizodas prasideda: "Jūs nekalbate ispaniškai?". Atsakymas: "Ne". Herojus eina į Madrido Reina Sophia muziejų. Rodomi paveikslai. "Smuikas".

Paskui herojus eina į kavinę ir užsisako dvi espresso kavos atskiruose puodeliuose. Tuomet kas nors prisijungia prie jo, papasakoja kokią nors istoriją, ir jie apsikeičia degtukų dėžutėmis. Jose - kažkoks šifras. Tą popieriuką herojus tuojau pat suvalgo.

Prie šito ritualo tuoj pat pripranti. Tai jo darbo rutina. Supranti, jog tai nusikaltimo vykdytojas. Atokvėpio minutėmis jis daro kūno ir sielos koordinavimo pratimus. "No sex at work". "No mobiles". Ir prie to pripranti.

Filme vaidina daugybė žvaigždžių - Billas Murray'us. Gaelis Garcia Bernalis. Tilda Swinton.

Nors tarpais ta monotonija gali ir užmigdyti - apskritai jau senokai nemačiau nieko panašiai kerinčio.

Pavadinau tai tobula šachmatų partija. Misija - "subjektyvi". Žudyti. Jis pašalina kažkokį idealiai saugomą bosą.

Kaip jis tai padarė?

"I used my imagination." (Pasitelkiau vaizduotę).

Kai eina filmo titrai, skamba daina, kurios tekstas pasikartoja filmo leitmotyvu: "He who thinks he is bigger than the rest must go to the cemetery. There he will see what life really is: a handful of dirt." (ji skamba ir flamenko dainoje tavernoje).

P.S. finalinis filmo epizodas ("subjektyvi misija") vyksta Almerijoje, kur gyvena daug lietuvių. Tikrai, "la vida no vale nada".

P.P.S. reikia būti mačius Hitchcocką, Goddarą ir Wellesą, šiaip daug kas nuskamba pernelyg paslaptingai.