Kena village, September 12, 2011

After having visited the place where I lived when I was five, the feeling returned to me that I was quite a "normal" kid, until something strange happened. I was happy in the kindergarten because I had a chance to play various roles in kids' shows. One of my best ones was the Fox.

I developped then some kind of "stage" disease: started willing to be an actress. I was successful back then.

Funny enough -- 45 years passed.

I look at everything here, and see no change.

I am the same.

Weird, I swear.

Trying to get into the blog :)

Long time, no see...

Valentino diena

Rašau į niekur.

Komplikuota žiema, daug rebusų, daug negalios, silpnumo.

Blogas tapo mano niurzėjimų sugertukas.

Gražiausia, ką turiu -- rytinis ir vakarinis vaizdas pro langą.

Trepu trepu praeiviai.

Boom boom automobiliai.

Man vis mažiau bereikia.

Geras filmas, knyga, kavos puodelis.

Vienatvė dviese.

Aš ir vėl perėjau pažemintųjų ir nuskriaustųjų pusėn.

ŽIEMA

Kartais būna ir taip :) Dienos gražumas atperka visą kitą šlamštą.

"Žiemos rytais, pažadintas iš miego,

Lyg vaikas iš gilių sapnų nubudęs,

Ir už langų išvydęs sniegą,

Trinu akis, kaip ir kadais, dar kūdikis."

Nyka-Niliūnas

Kartėlis

Teisingai pastebėta -- kai vis labiau nusivili žmonėmis, atgaivina gamta.

Koks gražus ruduo atėjo.

Kokia saulė....

Visada labai dėkinga jaučiuos, kai liūdesys dėl žmonių atgręžia į dangų, medžius ir upę.

Jie bus visada. O žmonės ateina ir išeina. Sudiev.

Kokia graži buvo mano vasara. Mano sodas. Ir mano balkonas.

Nemokėjau džiaugtis. Reikalai. Pareiga.

Kvailystė.