Garsusis Pranciškaus Asyžiečio neturtas arba kaip jis pats sakė – Signora Poverta (jei nebijočiau kalbininkų, versčiau: ponia ubagystė ar ponia biednystė). Jo mylimoji sužadėtinė. Ištikimybė jai kurstė ypatingą panieką auksui. Absoliutų nepasitikėjimą pinigų galybe. Grubiausi epitetai jų atžvilgiu. „Galvokime apie juos ne daugiau kaip apie dulkes, kurias trempiame kojomis“, – tai citata iš pranciškonų regulos. Palyginus švelni. Sykį ant kelio rastą kapšelį su monetomis broliai ketinę panaudoti vargšų reikmėms, bet Pranciškus padaro stebuklą, ir auksinukų vietoje atsiranda šnypščianti gyvatė. Naivu? Juokinga? Kvaila? Ko gero, taip. Ypač prisiminus, kad Pranciškus gyveno šuoliais augančios prekybos ir naujai suklestėjusios ekonominės gerovės laikais. Būtent XII-XIII amžiuje Europoje nukaldinti pirmieji dukatai ir florinai, pirmasis auksinis ekiu. Pranciškaus ir jo bendražygių neapykanta pinigui tarsi nieko ir nepakeitė. Pinigų svoris vis didėjo ir didėjo. Liko gražios istorijos iš ankstyvųjų pranciškoniškų šaltinių. Vėliau prasidėjo anekdotai apie tų pačių pranciškonų turtus, kurių nė ponas Dievas esą nesuskaičiuoja. Užuojauta Pranciškui. O gal ačiū už pranašystę? Už tai, kad prieš aštuonis šimtmečius, kitiems aplinkui godžiai žarstant pirmąsias monetas, atsirado kvailelis, kuris suabejojo aukso galia sukurti geresnį ir laimingesnį pasaulį. Argi nepajutome, ypač pastarąjį pusmetį, jog tai tik iliuzija, užburtas bergždumo ir vergystės ratas? Dar viena banalybė. Bet nesunku pasitikrinti. Apie globaliniu mastu pragaištingą godumo nuodėmę kalba politikai ir ekonomistai. Anie du likę nuogi vitrinoje irgi tos nuodėmės atvaizdas. Vietinis, po langais, prisijaukintas, tarp daugybės kur kas baisesnių.
***
Gal ir nebūčiau drįsęs į pasaulietišką auditoriją brautis su šventojo gyvenimo pavyzdžiais ir idėjomis. Bet štai balandžio mėnesio „Kultūros barų“ numeryje išspausdintas straipsnis apie unikalų judėjimą, 2001 metais prasidėjusį Prancūzijoje. Jis pavadintas La Décroissance vardu. Tai yra – sumažėjimas. Judėjimas dar negausus, bet plečiasi, rengia įvairias akcijas, leidžia savo žurnalą. Jo pagrindu įkurta politinė partija, kurios šūkis: „Negali būti neriboto augimo ribotame pasaulyje“. Judėjimo tikslas – sumažinti vartojimą, tapusį išsivysčiusių šalių rykšte. Sugrįžti prie kuo paprastesnio ir kuklesnio gyvenimo būdo. Dalis judėjimo programos punktų galbūt rėžia ausį, pavyzdžiui: išsilaisvinti nuo televizijos ir mobiliųjų telefonų, atsisakyti automobilių ir kelionių lėktuvu, boikotuoti prekybos centrus. Kvepia ekstremizmu, ar ne. Bet šalia ir tokie įsipareigojimai: tapti politiškiems, asmeniškai tobulėti, laikytis nuoseklumo. Žodžiu, tai, dėl ko dūsaujame jau nebe pirmus metus ir ko pasigesdami užstrigome ne tik šioje krizėje. O galutinai mane pribaigė vieno La Décroissance leidžiamo žurnalo viršelis: Vive la pouvreté! – tegyvuoja neturtas. Karikatūroje – vargšas žmogelis, iškišęs liežuvį, velkantis paskui save savo nuosavybės kalną: namą, automobilį, baldus, buitinę techniką. Na ir sakyk dabar, kad Pranciškų reikia palikti tik pranciškonams, kad jo idėjų nepaversi politinių bei ekonominių programų punktais. Nežinau, ar La Décroissance ideologai nors kiek remiasi pranciškonų patirtimi ir dvasingumu, bet pagaliau ne tai ir svarbu. Dar vienas, jau visai kitoje stovykloje atsiradęs įtarimas, jog mūsų pasaulyje gali būti kitaip. Pranciškus buvo prieš knygas kaip prabangą ir puikybės šaltinį, bet žurnalą, kuris sveikina jo mylimąją Signora Poverta, jis būtų meiliai glaudęs prie abito ir rekomendavęs skaityti Asyžiaus miestiečiams. Bet koks sumažėjimas, susimažinimas Kūrėjo ir savo brolių akivaizdoje buvo jo raktas į laisvės ir džiaugsmo sklidiną Dievo vaikų gyvenimą.
***
Turbūt nebūtina pridurti, kad čia visai mūsų krizės paveikslėlis, darbščia daktaro ranka užrašytas, bevakarojant ten, kur vėliau šėlo tariamos mados. Nežinau, koks moralas: ar kad iš velnio neverta skolintis, ar kad įmanoma jį pergudrauti, ar kad apskritai – toliau nuo pinigų, kaip skelbė Pranciškus. Velnias tegul lieka pagal įsitikinimus. Bet kai dabar žvilgteliu žemyn į naktimis tebežibančią vitriną, ana manekenų porelė jau pasitraukusi tolyn, perskirta. Abu atsukę vienas kitam nugaras. Visai kaip kitados, jų pirmojo nuopuolio dieną, kai žaltys pravinguriavo tarp jų rojaus sode. O juk galėtų būti kitaip. Įtarimų tikrai yra.
Juliaus Sasnausko paskaitos fragmentai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą