2009-02-21

Castellucci

Pradžiai ištrauka iš "Pragaro" (video)
Iš "Skaistykos" recenzijos:
Castellucci’s “Purgatorio” in Avignon : As If Dante Were a Child Hiding in the Wardrobe
One is immediately taken aback by the set, for a regular set it is, of a hyper-realist kind, which shows a stylish upper-middle-class modern kitchen, richly stored with all kinds of objects, where a mother and her son first exchange a few scant words on trivial matters.
Then a sitting room. The father, an executive, comes home from work exhausted and does not touch the meal his wife has just heated up. He embraces her. “No,” she sobs, “not tonight.” And she goes to bed. Now wearing the hat he asked for, the father, at his request, is then joined by the son . They are going to “play cowboys”… I can’t remember at what time (most probably at the very beginning) one is suddenly gripped by a sense of strange uneasiness which keeps increasing until it becomes unbearable when, the stage now deserted, voices off stage can be heard, gross words, sounds of panting, moaning, and the son weeping : a child is being raped. At that very moment, we become as eavesdroppers to an unseen drama. The father staggers back on stage like a drunkard. The worst of it is that the child now sits on his sire’s lap, with a faint gesture of solace matched by words of appeasement : “It’s all over now, Daddy, it’s all over…”
Souls in transit
Romeo Castelluci believes that Purgatory lies in the shadow-less reality of everyday habits, in the dull daily chores imposed upon us by life’s tedious vocation, slaves of routine, constantly repeating the same gestures. Dante himself, on that early Easter morning in the year 1300, having come through the infernal circles, now arrives with Virgil at the foot of a mountain in the middle of the sea (reminiscent, when one thinks of it, of René Daumal’s strange enigmatic novel, Mont Analogue). This is a relatively secure place of transit for redeemable sinners. Dante’s vision was in marked contrast with the views of his fellow contemporaries who saw flames and fire spitting out of purgatory, a sort of antechamber to Hell, really. Dante viewed purgatory as a necessary passage for thusly alleviated sinners on their road to Paradise. In her preface to the bilingual edition of Purgatoire, Jacqueline Risset reminds us that Dante was a child when, in 1274, the Oecumenical Council of Lyons accepted the existence of Purgatory as part of the Church’s dogma.
Spectators who are intent on tracing through Castellucci’s tableaux the original poetic monument in which the Italian language has its foundations may note the sentence uttered by Marco, a soul in transit, in Canto XVI : “If today’s world has gone astray, the cause lies in yourself, and must be sought in you”, but the legacy is more apparent in the literally Dantesque illusion created by this decidedly incomparable artist.
Take for instance the scene where, after the irreparable has been committed, the child standing out like a silhouette beneath a gigantic round magnifying glass, watches monstrous ever-changing and moving shapes file past interminably, like the clouds that Hamlet points out to Polonius (“Do you see yonder cloud that’s almost in shape of a camel ?”) while a terrific din strikes our ears. Carnivorous flowers with mouths opening wide, erectile bushes, anthropomorphic animals - these are but a few instances from a long list of items which lend themselves to subjective interpretation as readily as the Rorschach inkblot test used for psychological evaluation.
The ultimate image, before the series of the child’s nightmarish visions comes to an end - he watches the expressions of his subconscious file past (in a pitch-dark camera oscura, a magic lantern for the black dream of the primal horror scene) - the ultimate image is that of the father with his hat on forcing his way through some kind of jungle. And the huge, Goldorak-style toys with which the child is confronted at night when he is not hiding in the wardrobe with the fleur-de-lis motif may well be the latter-day descendants of the archaic giants that Dante met along his way.
The fatal contagion
It is useless to try and trace textual roots through the thick, mysterious forest of signs planted by Castellucci. His Purgatory ends with the vision of a new father figure played by a misshapen actor, shaking through all his limbs, whose convulsive movements an extraordinarily lanky grown-up man, disguised as a child lying on the floor, suddenly tries to appease, until he himself falls a victim to the frightening disease, whether Saint Vitus’s dance, or epileptic fit…
The contagion is fatal. Infernal, rather. Once the shock is over, it gives way to interminable applause. The need for tragedy in art is incommensurable.
http://www.humaniteinenglish.com/spip.php?article984

Ir nužengė į pragarus

(pav. E.Delacroix, Dantės valtis)

Šarūno Saukos paveiksle "Pragaras" ("Inferno", 1991-1992) pragaras pasitinka mus kaip visatos skylė. Arba kaip skylė - tuštuma tarp sąmonės ir daiktų, - apie kurią nenuilstamai mąstė Jeanas Paulis Sartre’as. Pagrindinis paveikslo herojus (kartojantis atpažįstamą paties autoriaus antropologinį archetipą) prirakintas virš skylės. Bet kada galintis būti į ją įsiurbtas. Jis kol kas prirakintas - tarsi bejėgiškas, kaip gyvūnas, parengtas skersti. Kita vertus, jis dar ne pačioje skylėje ir dar ne su kitais, kurie jau sudaro pragaro kasdienybės siužetą. "Pragaras - tai kiti", - tvirtino Sartre'o pjeses "Už uždarų durų" herojus. Saukos "Pragaro" pagrindiniam herojui pragaras – tai kitų stebėjimas. Laukimas savo eilės. Galbūt – laukimas niekada savo eilės nesulaukiant. Amžinas neišsipildymas. Sustingimas. Primenantis tą sąstingį, kurio ištiktas kitas Saukos paveikslo "Pabėgimas" herojus, prisispaudęs prie lubų, tapęs gyvuliu, tapęs muse, paklaikęs stebi pro šalį su fakelais slenkančią anoniminę eiseną. Minios ir individo prasilenkimas? Baimė tapti minios įsiurbtam, vienam iš minios? Baimė tapti minios pamatytam, net atpažintam? Baimė būti amžinai minios stebimam? Gal tai ir yra pragaras?
Saukos "Pragare" niekas neturi laiko stebėti pagrindinio herojaus. Kiekvienas juda savam rate, atlieka žiūrovui siaubą turintį įvaryti savąjį pragaro ritualą. Sauka nebuvo pirmasis, įtaigiai bandantis mums priminti laukiamą grėsmę. Tą patį darė Dante, Jeronimas Boschas. Mažiausiai Saukos kuriamo pragaro turbūt baimintųsi prozektoriumo ar mėsos kombinato darbuotojas - turbūt baisiausia į Saukos pragarą būtų pakliūti prisiekusiam vegetarui. Jam bus įkyriai priminta jo kūno mėsiška prigimtis. Galimybė likti be pusės kūno ar be galvos, ar su atvertais viduriais, ar su nudirta oda, ar su rankose atsidūrusia savo galva. O jei išliktume savimi, o tik kūnas virstų išdarinėta višta? O jei manytume, kad plaukiame sau skirta upe, o ta upė pasirodytų esanti kraujo upė, tekanti kitų vidurių mėsienoje? Ilgai medituojant ties Saukos "Pragaru", gal iš tiesų galima pasidaryti vegetaru. Ypač ilgai sutelkus dėmesį į kairėje paveikslo pusėje išryškėjusią kanibalų grupelės sceną, saldžiai panirusią vienas kito rijimo orgijoje. Ko gero, baisiausia būtų atsidurti būtent šioje grupėje. Gal jau geriau patirti, kad pusė tavo kūno yra tapus dešra, tokiu visai gundančiu skilandžiu, kuriuo pats gali pasigardžiuoti. Gal dailininkas primena, kad mes ryjame vieni kitus kasdienybėje - ir save, ir kitus? Nebūtinai tiesiogine prasme. Bandome įsiurbti vienas kito asmenį, kito laisvę. Nėra nieko saugiau, kaip praryti kitą ir padaryti jį savimi. Galima net teisintis meile. O iš tikrųjų - totalaus valdymo poreikiu. Gal ši Saukos socialinė satyra įspėja mus, kas mūsų laukia po mirties, o gal tiesiog primena, ką darome kasdien. Kanibalizmas reiškiasi kas dieną. Net rašytojas ryja savo draugus, pažįstamus ir artimuosius, paversdamas juos savo romanų herojais, pelnydamas tuo šlovę ir honorarą. Sutikęs tokį "suvalgytą" prototipą, matyt, turėtų sakyti - buvai labai skanus, prarijau tave pasigardžiuodamas. Bet, matyt, taip nesako. Gal net mano, kad "suvalgytajam" tai net garbė - jo unikalaus išskirtinumo išviešinimas. Tačiau save gerbiančiai asmenybei pragaru gali tapti ir toks kanibalistiškas jos aprašymas.

Jūratė Baranova taip rašė prieš penkerius metus.

Castelluci: eiti ar neiti? EITI! Juk "pragaras - tai kiti" (Sartre)


"Ieva" sako:

Šįkart Vilniuje pristatomas naujas Socìetas Raffaello Sanzio kūrinys, trilogija „Pragaras. Skaistykla. Rojus“, kurios pirmąją dalį, „Pragaras“ matysime Nacionaliniame dramos teatre, sukurta laisvai interpretuojant Dantės Aligierio (Dante Alighieri, 1265-1321) „Dieviškąją komediją“ - vieną svarbiausių Vakarų civilizacijos ir europietiškojo identinteto tekstų. Pirmojoje poemos dalyje „Pragaras“ pasakojama, kaip „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, t.y., sulaukęs trisdešimt penkerių, herojus nepaaiškinamu būdu atsiduria vietoje, kurios siaubas jį tiesiog paralyžiuoja. Beklaidžiojant po tamsą pasirodo romėnų poetas Vergilijus, kuris ne tik neišveda į šviesą, bet priešingai, nusiveda į dar gilesnę tamsą – pragarą. Castelluccis sako, kad jo spektaklyje už pragaro vaizdinius svarbesnis žmonijos nuosmukis, todėl atjausti čia yra nemažiau svarbu nei nuteisti. Nuodėmės nevaizduojamos, o papasakojamos. Jos sudaro foną kaltės jausmui, nuolatiniam žmogaus palydovui. Bausmę lydi skausmas, sielvartas ir vienišumas. Spektaklyje kuriamas žmonijos portretas, kuriame santykius lemia tiek skausmingas trūkumo, ilgesio išgyvenimas, tiek nepaliaujamas žmonių maišymasis. Daug žadantis ir dar stipriau nuviliantis bendruomeniškumas paverčia miestą žiurkių lenktynių arena. Iš čia randasi gilios vienatvės vaizdiniai, primenantys autoavarijas, kur nepaisant didžiulio, žodžiais nenupasakojamo mūsų „aš“ ir mūsų kūno susietumo, kūnas negailestingai išmetamas iš automobilio – savęs paties.




Net nežinau, ar reikia eiti. Kartais geriau paskaityti tyliai knygą ant sopkelės. Ir paklausyt kokio Pergolezio. Pavargau kažkaip visuomenintis. Noriu kavos puodelio (be kofeino :)))) ir ramybės. Neatsibodo dar tik "Skalvija". Šiaip ar taip, artėja pavasaris. Norisi keistis švelnumais, kaip kokiais pašto ženklais. Tu man - su drugeliu, aš tau - su kokiais delfinais.

Žinau iš blogų, kad žmonės nori dalintis. Dalinkimės. Vakar buvo gera. Tik vyno per daug. Bet snieguotas Vilnius visada nuramina - gerai, sese, bus gerai. Gerai, tikiu, bus. Vilniau, aš tave myliu. Labiau už ...
Taigi - "Pragaras".

Pažiūrėjau pragarą, su vilkšuniais, dažais apipiltais arkliais, žaidžiančiais vaikais ir degančiu fortepijonu.
Ai, neklauskit. Man patiko. Ir tiek.

2009-02-20

Šokis dykumoje













"Skalvija":
Filmas, pristatantis rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gyvenimą, kūrybą ir visuomeninę veiklą. Todėl filmo siužetą sąlygoja Jurgos gyvenimo svarbiausių laikotarpių rekonstrukcija. Tam pasitelkiame gerai Jurgą pažinojusių žmonių liudijimus, vaizdo ir garso archyvinę medžiagą, taip pat šiek tiek vaidybinių intarpų, kur naudojami autentiški rašytojos daiktai. Svarbiausias filmo uždavinys – perteikti Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo patirtį ir tokiu būdu įamžinti tas idėjas, įtakojusias daugybę jos amžininkų ir kurias ji paliko mums kaip kvietimą drąsiai ir beatodairiškai siekti dvasinio tobulėjimo.

Dabar mano nuomonė

Visai tų vaidybinių scenų nereikėjo. O visa ta dokumentika sudėta gan raštingai, bravo montuotojams. Šiaip visai mielas darbas, tad be reikalo režisierė ir scenaristė bėdavoja, kad filmas neturės adresato. Adresatas - ateities kartos. Ir teisingai sakė Birutė Mar, kad kiekvienas ten randa daug savęs. Taigi -- nesivelsiu į ginčus dėl Jurgos kūrybos. Bet žmogus buvo tikrai įdomus ir turtingas.
Ak, kaip pasiilgstu išėjusiųjų. O kol esam, nerūpim mes vieni kitiems. Nevertinam. Nesakom komplimentų, nebranginam. Et...

P.S. Čia įdėjau pirmą pasitaikiusią albume nuotrauką. Sapiegos ligoninės parkas. Ten labai gera. Kas nebuvot, nueikit pasivaikščiot. Ypač, kai įsimylėsite :)))))) Man tai primena Tomo Mano "Užburtą kalną". Hansas Kastorpas, Klaudija Šoša, durų trankymas...

2009-02-19

Pasaulis prasideda Žukausko gatvėje




Kažkur ten toli danguje gyvena jie, tie, kurie išėjo. Va dabar prisiminėm Jurgą. Pamatėm tą filmą.
O po to grįžom kas sau po namus. Ir staiga pagalvojau, kad gražesnės už mano gatvę nėra visoje Žemėje. Ir man nesvarbu, kad čia ilsisi karių kaulai, ir generolas Žukauskas man nerūpi, ir buvusio Šiaurės miestelio aura netrukdo. Nes čia mano namai, kad ir laikini. Vat. O kai numirsiu, apres moi le deluge.

Misia (Portugues) "Canção De Alcipe"


Cantiga
Sozinha no bosque fui
Com meus tristes pensamentos,
Lá calei minhas saudades,
E fiz trégua aos meus tormentos.
Olhei então para a lua
Que as sombras já rasgava,
E no tremular das águas
Seus raios soltava
Seus raios soltava.
Nessa torrente
da despedida
vejo assustada
a minha vida.

Do peito as dores
iam cessar,
voaa tristeza
torna o meu penar.

Do peito as dores
iam cessar,
tornam tristezas
a voar.

2009-02-18

Beatričė (tekstas Beatričės Rastenytės)

Meilės nėra / tikra
Jėzus mus myli ir mes tikim Dievą. O meilės juk nėra. Yra jaunystė ir grožis, pinigai ir pianino muzika, o meilės juk nėra. Meilės nėra, tik pianino muzika ir klavišais bėgantys pirštai. Yra tik konkurentės, nes meilės nėra, o yra tik... Yra skurdas, ligos, nelaimės, karas, o meilės nėra. Yra pavydas, o meilės nėra. Yra silpnumas ir yra stiprybė, bet meilės nėra. Yra geri darbai ir yra blogi, o meilės nėra. Yra tamsios mintys ir yra šviesios, bet meilės nėra. Kaip svarbu, kad būtų tikra, nesvarbu, tegu būna liūdesys, vienatvė - bet tikra, nes meilės nėra, meilės tikrai nėra. Nunešiau sraigės namelį nuo keliuko į žolę, kad kas nesumindytų, o meilės juk nėra, sraige. Saugojom kregždžių lizdelį, o meilės juk nėra, kregžde. Ryte ant savo laukujų durų pamačiau drugelį. Nešiau tave bijodama, suėmusi už plonų šilkinių sparnelių, paleidau į laisvę pro koridoriaus langą, galvojau, kad miręs, bet tu buvai gyvas ir nuskridai, o meilės juk nėra, drugeli machaone. Štai atėjo geltonplaukis angelas mini sijonėliu, nes meilės juk nėra. Jei būčiau angelas, būčiau tavo juodžiausią valandą, kovočiau už tavo sielą iki paskutinio atodūsio, paskutinės minties, iki pasaulio krašto, nes meilės nėra, o angelai, kaip žinai, nemiršta ir pasaulio krašto nėra... Žemė apvali, bet meilės nėra, Žemė sukasi, o meilės tikrai nėra. Man patiko žiburiukai tavo akyse, nes meilės juk nėra. Tu tada turėjai juodą paltą ir buvai panašus į M. R..., krito tokios mažos snaigytės, o meilės nėra ir niekada nebuvo. Ir nesvarbu, kad šalta, kad žiema, kad šiaurė, kad tamsa, kad vėjas, nes meilės juk nėra. Štai tu sakai: ėjom šituo keliu - žydėjo vyšnios, paskui vyšnios noko, paskui mes jas valgėm, o paskui šermukšniai raudonavo, dabar jie raudoni, sakai, štai - atėjo ruduo. O meilės nėra. Mirksi žvaigždelės auksinėmis blakstienomis, o dangus beribis, mums jos atrodo mažos, o yra didelės, žodis gyvas, o meilės nėra, yra tik burtai. Štai miestas žiburiuoja apačioje ir groja muzika, nes meilės nėra. Pagaliau nesvarbu, svarbu, kad yra miestas ten, apačioje, ir groja muzika.
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=757&kas=straipsnis&st_id=4151

Diemantė


Ieškojimai


Kam sniegeliui vis marinti žolę?
O kam žolei prisikelt iš mirusių?
Kam graudinti žmones muzika?
O kam tuomet dar stengtis būt rimtiems?
O kam jūs keikiat šį buvimą?
O kam jūs duodat palikuonių?



Gimtadienio išvakarėse


Naktinio pokalbio draugui - nuoširdžiai - su gimtadieniu...
Naktinio pokalbio drauge, tenesugniuždo tavęs rutina,
Tenenusvyra rankos, kai sielą apmūturiuos tirštas ūkas ir grasinsis pasmaugti...
Mes juk abu žinome, kad viskas praeina, ir, beje, baisiai greit,
Atrodė - va, amžinybė, ir ką su ja beveikt, o žiūrėk - nauja akimirka, ir tu vėl skrendi...
Tad tegyvuoja Herakleitas ir jo nuostabioji upė, į kurią neįmanoma įbristi antrąkart.

Prozit, bičiuli. Skola ne rona. Penkios minutės galioja. Dovanoju tau Fenderį. Grok į valias. Aleliuja.

Regina Spektor: Edit


White lines on your mind
Keep it steady
You were never ready for the lies
White lines on your mind
Keep it steady
You were never ready for the lies
You don't have no doctor Robert
You don't have no uncle Albert
You don't even have good credit
You can write but you can't edit

Edit, edit, edit, edit, edit, edit...

2009-02-17

Анна Ахматова


Ты выдумал меня. Такой на свете нет,
Такой на свете быть не может.
Ни врач не исцелит, не утолит поэт, -
Тень призрака тебя и день, и ночь тревожит.
Мы встретились с тобой в невероятный год,
Когда уже иссякли мира силы,
Все было в трауре, все никло от невзгод,
И были свежи лишь могилы.
Без фонарей, как смоль был черен невский вал,
Глухая ночь вокруг стеной стояла...
Так вот когда тебя мой голос вызывал!
Что делала - сама еще не понимала.
И ты пришел ко мне, как бы звездой ведом,
По осени трагической ступая,
В тот навсегда опустошенный дом,
Откуда унеслась стихов сожженных стая.

2009-02-16

Georgia on my mind


Всемирную славу Руставели принесла грандиозная поэма о страстях и приключениях витязей Автандила и Тариеля. Поэма «Барсова кожа» включает 1637 строф по 16 слогов в стихе. Произведение дошло до нас в многочисленных рукописях, с различными интерполяциями, дополнениям и с продолжением, известным под именем «Оманиани». Древнейшие списки поэмы, близкие ко времени ее создания, не найдены. Отчасти это объясняется перипетиями, выпавшими на долю средневековой Грузии, отчасти тем, что «Витязь» вызывал недовольство у духовенства как противное христианскому смирению сочинение светского характера. В 16-й строфе поэмы автор заявляет, что «он нашел персидский рассказ и переложил его стихами, словно крупную жемчужину, переходящую из рук в руки»; однако персидский оригинал неизвестен. (Перевод: Константин Бальмонт)


I, Rustaveli, whose heart is pierced through by his sorrows have threaded
Like a necklace of pearls a tale told until now as a tale.
I, who am maddened to frenzy by love, have composed these lines.
She, whom vast armies call mistress has deprived me oi life and reason.
Thus sickened am I by love for which there exists no cure.
She alone can cure me, or leave me to death and the grave.
I have found this Persian tale, and have set it in Georgian verse
Until now like a peerless pearl it was rolled on the palm of the hand.
I have done this praiseworthy and disputable deed for her;
Therefore let her who has robbed me of heart and of reason judge it.
"The Knight In The panther's Skin "

Translated by Venera Urushadze

2009-02-15

I like New York in June, how about you?


I like a Gershwin tune, how about you?
I love a fireside when a storm is due.
I like potato chips, moonlight and motor trips,
How about you?
I'm mad about good books, can't get my fill,
and Franklin Roosevelt's looks give me a thrill.
Holding hands at the movie show,
when all the lights are low
may not be new, but I like it,
How about you?

Anonimas


Kartą viena dėstytoja pradėjo dėstyti naują kursą. Dėstytoja buvo šiame reikale ne naujokė. Be to, garsėjo šmaikštumu ir išmone. Mylėjo dėstomą dalyką. Tai buvo kursas, kuriame buvo daug žmonių, ir jų vardų atsiminti buvo neįmanoma, taigi tai buvo anoniminis toks kursas. Taigi tą kartą kaip niekur nieko dėstytoja sau kalbėjo, kas jai priklauso, ir nieko neįtardama po paskaitos atsakė į kažkieno anoniminį klausimą. Po to įvyko kažkoks anoniminis pokalbis. Po to kažkoks anoniminis tęsinys. Po kurio laiko tas pokalbis atsinaujino. Po to jis užsitęsė. O dar po kurio laiko tas pokalbis peržengė visas įmanomas ribas. Kokias ribas? Uniformos ribas, jei kalbėsime militaristiniais terminais. Antpečių ribas. Tas pokalbis buvo ne akademinis, tai buvo pokalbis tarp vyro ir moters. Bet, kaip sakė vienas rašytojas, kuriam linkiu ilgų ir gražių dienų, meilė yra, deja, nepadorus ir negailestingas reikalas. Taigi, jie ilgai kalbėjosi. Ir tai, kaip abu dievagojosi, nebuvo meilė. O po to visa ta velniava pradėjo gyventi savo nuosavą gyvenimą, tik, deja, tai nebuvo aišku patiems herojams. Jie nesuprato, kas su jais nutiko. Ir tada atėjo pabaiga. Ji buvo labai nepadori ir negailestinga, kaip ir dera meilės pabaigai. Herojai atitoko, ir pokalbis nutrūko. Anonimas ir toliau yra anonimas, o dėstytoja ir toliau yra dėstytoja. O kas padaryta, tas padaryta. Jokių įkalčių neišliko. Liko tik atsiminimai apie tą pirmąją paskaitą, ir ilgą kalbėjimą. Kalbėjimo šifruotės irgi neišliko. Vaizdajuosčių taip pat.

VISI ISTORIJOJE PAMINĖTI ASMENYS YRA IŠGALVOTI IR BET KOKS SUTAPIMAS YRA AUTORĖS FANTAZIJA.
VISOS TEISĖS SAUGOMOS.