Kartą viena dėstytoja pradėjo dėstyti naują kursą. Dėstytoja buvo šiame reikale ne naujokė. Be to, garsėjo šmaikštumu ir išmone. Mylėjo dėstomą dalyką. Tai buvo kursas, kuriame buvo daug žmonių, ir jų vardų atsiminti buvo neįmanoma, taigi tai buvo anoniminis toks kursas. Taigi tą kartą kaip niekur nieko dėstytoja sau kalbėjo, kas jai priklauso, ir nieko neįtardama po paskaitos atsakė į kažkieno anoniminį klausimą. Po to įvyko kažkoks anoniminis pokalbis. Po to kažkoks anoniminis tęsinys. Po kurio laiko tas pokalbis atsinaujino. Po to jis užsitęsė. O dar po kurio laiko tas pokalbis peržengė visas įmanomas ribas. Kokias ribas? Uniformos ribas, jei kalbėsime militaristiniais terminais. Antpečių ribas. Tas pokalbis buvo ne akademinis, tai buvo pokalbis tarp vyro ir moters. Bet, kaip sakė vienas rašytojas, kuriam linkiu ilgų ir gražių dienų, meilė yra, deja, nepadorus ir negailestingas reikalas. Taigi, jie ilgai kalbėjosi. Ir tai, kaip abu dievagojosi, nebuvo meilė. O po to visa ta velniava pradėjo gyventi savo nuosavą gyvenimą, tik, deja, tai nebuvo aišku patiems herojams. Jie nesuprato, kas su jais nutiko. Ir tada atėjo pabaiga. Ji buvo labai nepadori ir negailestinga, kaip ir dera meilės pabaigai. Herojai atitoko, ir pokalbis nutrūko. Anonimas ir toliau yra anonimas, o dėstytoja ir toliau yra dėstytoja. O kas padaryta, tas padaryta. Jokių įkalčių neišliko. Liko tik atsiminimai apie tą pirmąją paskaitą, ir ilgą kalbėjimą. Kalbėjimo šifruotės irgi neišliko. Vaizdajuosčių taip pat.
VISI ISTORIJOJE PAMINĖTI ASMENYS YRA IŠGALVOTI IR BET KOKS SUTAPIMAS YRA AUTORĖS FANTAZIJA.
VISOS TEISĖS SAUGOMOS.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą