"Ieva" sako:
Šįkart Vilniuje pristatomas naujas Socìetas Raffaello Sanzio kūrinys, trilogija „Pragaras. Skaistykla. Rojus“, kurios pirmąją dalį, „Pragaras“ matysime Nacionaliniame dramos teatre, sukurta laisvai interpretuojant Dantės Aligierio (Dante Alighieri, 1265-1321) „Dieviškąją komediją“ - vieną svarbiausių Vakarų civilizacijos ir europietiškojo identinteto tekstų. Pirmojoje poemos dalyje „Pragaras“ pasakojama, kaip „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, t.y., sulaukęs trisdešimt penkerių, herojus nepaaiškinamu būdu atsiduria vietoje, kurios siaubas jį tiesiog paralyžiuoja. Beklaidžiojant po tamsą pasirodo romėnų poetas Vergilijus, kuris ne tik neišveda į šviesą, bet priešingai, nusiveda į dar gilesnę tamsą – pragarą. Castelluccis sako, kad jo spektaklyje už pragaro vaizdinius svarbesnis žmonijos nuosmukis, todėl atjausti čia yra nemažiau svarbu nei nuteisti. Nuodėmės nevaizduojamos, o papasakojamos. Jos sudaro foną kaltės jausmui, nuolatiniam žmogaus palydovui. Bausmę lydi skausmas, sielvartas ir vienišumas. Spektaklyje kuriamas žmonijos portretas, kuriame santykius lemia tiek skausmingas trūkumo, ilgesio išgyvenimas, tiek nepaliaujamas žmonių maišymasis. Daug žadantis ir dar stipriau nuviliantis bendruomeniškumas paverčia miestą žiurkių lenktynių arena. Iš čia randasi gilios vienatvės vaizdiniai, primenantys autoavarijas, kur nepaisant didžiulio, žodžiais nenupasakojamo mūsų „aš“ ir mūsų kūno susietumo, kūnas negailestingai išmetamas iš automobilio – savęs paties.
Net nežinau, ar reikia eiti. Kartais geriau paskaityti tyliai knygą ant sopkelės. Ir paklausyt kokio Pergolezio. Pavargau kažkaip visuomenintis. Noriu kavos puodelio (be kofeino :)))) ir ramybės. Neatsibodo dar tik "Skalvija". Šiaip ar taip, artėja pavasaris. Norisi keistis švelnumais, kaip kokiais pašto ženklais. Tu man - su drugeliu, aš tau - su kokiais delfinais.
Žinau iš blogų, kad žmonės nori dalintis. Dalinkimės. Vakar buvo gera. Tik vyno per daug. Bet snieguotas Vilnius visada nuramina - gerai, sese, bus gerai. Gerai, tikiu, bus. Vilniau, aš tave myliu. Labiau už ...
Taigi - "Pragaras".
Pažiūrėjau pragarą, su vilkšuniais, dažais apipiltais arkliais, žaidžiančiais vaikais ir degančiu fortepijonu.
Ai, neklauskit. Man patiko. Ir tiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą