ŽIEMA

Kartais būna ir taip :) Dienos gražumas atperka visą kitą šlamštą.

"Žiemos rytais, pažadintas iš miego,

Lyg vaikas iš gilių sapnų nubudęs,

Ir už langų išvydęs sniegą,

Trinu akis, kaip ir kadais, dar kūdikis."

Nyka-Niliūnas

Kartėlis

Teisingai pastebėta -- kai vis labiau nusivili žmonėmis, atgaivina gamta.

Koks gražus ruduo atėjo.

Kokia saulė....

Visada labai dėkinga jaučiuos, kai liūdesys dėl žmonių atgręžia į dangų, medžius ir upę.

Jie bus visada. O žmonės ateina ir išeina. Sudiev.

Kokia graži buvo mano vasara. Mano sodas. Ir mano balkonas.

Nemokėjau džiaugtis. Reikalai. Pareiga.

Kvailystė.

Sinemafilija

Lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda už filmą „Ajerai“ („Tatarak“, 2009) Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas prizu už novatoriškumą. Filme susilieja trys pasakojimai – lenkų literatūros klasiko Jarosławo Iwaszkiewicziaus apsakymo ekranizacija, pagrindinę heroję joje kuriančios aktorės Krystynos Jandos intymi išpažintis apie jos vyro – operatoriaus Edwardo Klosinskio mirtį ir pasakojimas apie filmo kūrimą. Janda vaidina dvi moteris – save ir apsakymo heroję, kuri nepagydomai serga. Mirtis yra tas lakmuso popierėlis, kuris išryškina pagrindinę filmo temą – artimų žmonių išėjimą, šeimos situaciją nebūties akivaizdoje. (7 MD)

Liūdesiai ir praradimai

Kartais atrodo, kad viskas sutverta tik skausmui.

Tada prisimenu vasarą. Buvo šilta, ir gamta mus mylėjo labiau nei mes vieni kitus.

August 28, 2010

Numiriau.

nieko neliko.

You die alone anyway

What do I do to make you love me

What have I got to do to be heard

What do I do when lightning strikes me

What have I got to do

What have I got to do

When sorry seems to be the hardest word...

(EJ)

Dance of life

Net laimingame gyvenime negali nebūti tamsos priemaišų, o žodis laimingas prarastų savo prasmę, jeigu jis nebūtų susijęs su liūdesiu. Kur kas geriau yra viską priimti su kantrybe ir dvasine pusiausvyra. K.G.Jungas

Oslas, Sognsvann ežeras

Kartais, kai būna liūdna, tiesiog ateiti prie vandens. Galima prie Operos. Galima prie ežero.

Blondinė rusė kalbanti kažinkokiu Vidurio Rusijos dialektu juodbruvam vaikinui (ant kurio marškinėlių vėliau puikuosis užrašas CCCP) pasakoja apie savo gyvenimą Osle, kaip mėgina įsitvirtinti, kaip tvarko butus, kaip draugauja su iš interneto atrastais draugais. Man rodos, tai buvo jų pirmasis pasimatymas -- jie buvo atsargūs, santūrūs ir draugiški. Vanduo buvo gana šaltas, tad jie greit išlipo. Ji tikra padėties šeimininkė - sako, lipam, tu visas drebi.

Paskui atplaukė antys. Gražus gaigalas ir rudukė antytė. Ką jie aptarinėjo, nespėjau įsigilinti.

Dar vėliau atėjo kaip panašu tokia Au Pair mergina rusė, kuri "ganė" du vaikiukus, irgi rusiukus, tik jie kalbėjo, kaip įprasta, norvegiškai. Netrukus atėjo mama su burka ir keletas juodbruvų vaikų. Berniukas, toks storulis, drąsiai nardė tarp ančių.

Paskui netoliese išgirdau latviškai gagenančių panelių būrį.

Pakilo vėjas. Nuėjau į traukinį. Iš jo išlipo amerikonas vaikinas ir paklausė "Kur tas ežeras"? Parodžiau.

Štai ir viskas.

Kodėl ten nebuvo tavęs?

Paprasta iki graudulio

Atsibusti nuo paukščių čirenimo ir gaivaus oro. Pamatyti savo atspindį veidrody, pasirąžyti ir pradėti dieną. Kaip seniai seniai nebuvo taip ramu ir gera. Neprisirišus prie aplinkos, tyliai ir sukauptai išeiti į naują erdvę.

"Nieko nieko nenorėti"....

P.S. ypač vėsi ir miela nuotaika iš laiko distancijos.

Kernavė

Haikavimas ir haikinimas.

Man nepatinka reklama apie brolius

Ir man apskritai liūdna.

Noriu būti paršelių augintoja.

The shores of the blue Danube

"So long, farewell, auf Wiedersehen, good night

I hate to go and leave this pretty sight....

Goodbye, goodbye, goodbye..."

(The Sound of Music)

Eifelio bokštas kaip žirafa

Iš toli atrodo, kad didelė žirafa pasilenkusi žiūri tau į akis :)

Serious Man (brothers Coen)

The Coen brothers, Joel and Ethan, are getting personal. They shot their new film in suburban Minnesota, where they grew up as sons of Jewish academics. But if you're expecting something warm and fuzzy, circa 1967, you don't know the Coens, and A Serious Man is no country for you. This seriously funny movie, artfully photographed by the great Roger Deakins, is spiritual in nature, barbed in tone, and, oh, yeah, it stings like hell.
Front and center is Larry Gopnik (Michael Stuhlbarg), a physics professor who's getting shit from every side. Unsigned letters to the dean question his ethics and threaten his tenure. His son, Danny (the excellent Aaron Wolff), days away from his bar mitzvah, is lost in a pot daze. His daughter, Sarah (Jessica McManus), is obsessed with getting a nose job. His unemployed brother, Arthur (a wonderfully kinky Richard Kind), is crashing on his couch. And his wife, Judith (a pitch-perfect Sari Lennick), is leaving him for slimy, silver-tongued Sy Ableman (Fred Melamed), a serious man.
Larry is being tested like Job, with the Coens playing God and lobbing bolts at him, including a Jew-hating neighbor and a nude lady sunbather who stirs his libido. Larry's divorce lawyer (a deadpan Adam Arkin) warns him to expect the worst. So Larry seeks counsel and comfort from multiple rabbis, who deliver silence or cryptic bromides. Grace Slick, on the radio, gets closer to the point, singing, "When the truth is found to be lies/And all the joy within you dies/Don't you want somebody to love."
Indeed. No doubt the Coens will grin at accusations of stereotyping, self-loathing and box-office suicide. They march to their own mischievous drummer. Larry keeps asking, "Why me?" and stage actor Stuhlbarg, Tony-nominated for The Pillowman, is outstanding at showing the humanity that keeps the question urgent. Larry gets the worst of both worlds, sacred and secular. The film starts with a Yiddish-language prologue, set a century ago in Poland, in which a couple open their door to find a needy neighbor who may be a dybbuk (demon) in disguise. Larry is similarly bedeviled. But that sound you hear in this profane spellbinder is the Coens — chuckling in the dark.
PETER TRAVERS

http://www.rollingstone.com/reviews/movie/25458012/review/30307969/serious_man

Nieko asmeniško

Filmas apie vienatvę. Dar vienas.

Policija, būdvardis

(nuotrauka iš NY Times)

"Policija, būdvardis" (rumun.: Poliţist, būdvardis) yra 2009 m. rumunų režisieriaus Corneliu Porumboiu darbas. Filme dėmesys skiriamas policijos tyrėjui Cristi, kuris tiria berniuko, kuris įniko rūkyti hašišą, bylą. Laikui bėgant, Cristi pradeda abejoti savo užduoties etiškumu. Jis nuolat seka įtariamųjų gyvenimą ir suvokia, kad lengva ranka siekiama atsikratyti nereikšmingos bylos ir pasodinti nekaltus žmones. Nereali scena su meilės daina, kurią gramatiškai ir literatūriškai išnarsto pagrindinio herojaus žmona filologė.

Genialus filmo finalas. Trijulė - Dragoş Bucur (Cristi), Vlad Ivanov (viršininkas), Ion Stoica (Nelu) nagrinėja bylos moralumą ... lingvistiniu požiūriu. Unikalus demagogijos pavyzdys!!!!!!!!!!

Bravo kūrėjams už šį policinį mąstymą demaskuojantį pamfletą!

http://movies.nytimes.com/2009/12/23/movies/23police.html

"Pripučiama lėlė"

Keista ir sakyčiau - kiek ligūsta istorija. Sukrėtė. Sumaišė protą.

http://www.youtube.com/watch?v=9lPv1zf7GwQ

Primena Patrice Chereau "Intymumus".

"Aš esu pripučiama lėlė. Aš turiu sielą, kurios neturėčiau turėti".

"Baltas kaspinas"

Sukrečianti istorija. Ypač teroristinių išpuolių Maskvoje fone.
Fanatizmas aklas. Velykų savaitę svarstau apie Ivano žodžius iš Dostojevskio "Brolių Karamazovų: "если бога нет -значит все дозволено"?

Jane Campion "Shining star"

Nors ir labai "gražu", ir poezija Keatso gera, o filmas labai jau mergaitiškas. Prie viso meilės ir poezijos mišinio su tuberkulioze ir mirtimi, labai jau uoliai puošiama ir rengiama herojė man ašarų neišspaudė.

Peizažų ir dizaino kaleidoskopas.

Paauglėms.

Močiutėms.

Liūdesio pienas

Claudia Llosa savo filmą grindžia tikėjimu, kad trauma, kurią patiria moterys, kurios buvo išprievartautos saugumo pajėgų, perduodama savo vaikams per savųjų krūtų pieną. Taigi, šio smurto aukos ne tik tos, kurios ją patyrė, bet ir ateinančios kartos. Filmas sukurtas pagal knygą "Entre Prójimos" (autorė Kimberly Theidon).

Egzotiško grožio herojė dainuodama aprauda mirusią senutę motiną, kuri išdainuoja baladę apie prievartautojus ir dukrelę įsčiose.

Realybė užgriūva šią pusiau mistinę merginą tada, kai ji ima keistai bloguoti. Gydytojas atranda, kad jos gimdoje auga ... bulvė. Visą filmą vyksta jos giminaitės vestuvių iškilmės, o pagrindinė herojė galuojasi su ta bulve - apsauginiu "kamščiu" nuo prievartavimo...

Brrrrrrrr.... Pritrenkiantis savo egzotika ir poezija filmas.

Mažylė (La Pivellina)

Vidutinio amžiaus raudonplaukė Patti (Gerardi) klajoja po neišvaizdų Romos priemiestį ir ieško savo šuns Hercules. Tačiau vietoj jo atranda dviejų metų mergaitę ant apleistų sūpynių, kuri sako, kad jos vardas yra "Aia". Kadangi tėvų nėra nė ženklo, Patti nusprendžia pasiimti "La pivelliną" namo, į vagonėlį su priekaba, kur ji gyvena kartu su savo draugu vokiečiu Walteriu (Saabel). Palaipsniui paaiškėja, kad Valteris ir Patti yra cirko artistai, o kitos cirko šeimos jų globojamas paauglys sūnus Tairo (Caroli), susidraugauja su mergaite, ir visi tampa neatsiejami nuo jos. (beje, Valteris mano, kad Patti turėjo nuvesti Aią tiesiai į policiją, bet jų gyvenimo būdas ir taip jau arti marginalų).

Patraukia šie neprofesionalūs aktoriai (visi jie gyvena keliaujančio cirko aplinkoje). Ir pati mergaitė yra labai miela: ji greitai prisiriša prie Patti. Kaip jiems tai pavyko nufilmuoti?

Liūdna istorija. Mergaitės niekas taip ir neateina atsiimti.

Patiko stilistika - toks filmas a la Dogma.

J.Jarmuscho "The Limits of Control"

Pradžioje - sąlygų aptarimas. "Eik į tvirtovę. Eik į kavinę. Ieškok smuiko. Neskubėk su mergina". Paskui alegorija apie tuos, kurie žiūri į gyvenimą iš aukšto. "Jų vieta - kapinėse".

Ispanija. Kiekvienas epizodas prasideda: "Jūs nekalbate ispaniškai?". Atsakymas: "Ne". Herojus eina į Madrido Reina Sophia muziejų. Rodomi paveikslai. "Smuikas".

Paskui herojus eina į kavinę ir užsisako dvi espresso kavos atskiruose puodeliuose. Tuomet kas nors prisijungia prie jo, papasakoja kokią nors istoriją, ir jie apsikeičia degtukų dėžutėmis. Jose - kažkoks šifras. Tą popieriuką herojus tuojau pat suvalgo.

Prie šito ritualo tuoj pat pripranti. Tai jo darbo rutina. Supranti, jog tai nusikaltimo vykdytojas. Atokvėpio minutėmis jis daro kūno ir sielos koordinavimo pratimus. "No sex at work". "No mobiles". Ir prie to pripranti.

Filme vaidina daugybė žvaigždžių - Billas Murray'us. Gaelis Garcia Bernalis. Tilda Swinton.

Nors tarpais ta monotonija gali ir užmigdyti - apskritai jau senokai nemačiau nieko panašiai kerinčio.

Pavadinau tai tobula šachmatų partija. Misija - "subjektyvi". Žudyti. Jis pašalina kažkokį idealiai saugomą bosą.

Kaip jis tai padarė?

"I used my imagination." (Pasitelkiau vaizduotę).

Kai eina filmo titrai, skamba daina, kurios tekstas pasikartoja filmo leitmotyvu: "He who thinks he is bigger than the rest must go to the cemetery. There he will see what life really is: a handful of dirt." (ji skamba ir flamenko dainoje tavernoje).

P.S. finalinis filmo epizodas ("subjektyvi misija") vyksta Almerijoje, kur gyvena daug lietuvių. Tikrai, "la vida no vale nada".

P.P.S. reikia būti mačius Hitchcocką, Goddarą ir Wellesą, šiaip daug kas nuskamba pernelyg paslaptingai.

Kovas

Myliu aš tą paukštį,

Truputį nerangų,

Tačiau taip labai nuotaikingą,

Jis pirmas prablaivo pavasario dangų,

Kai net nežinai,

Ar čia lyja, ar sninga.

Myliu ir tą mėnesį - jo vienavardį,

Pavasario pirmąjį mostą,

Kai saulė ligonio dar neskustą žandą

Gaivinančiai rytą paglosto...

Vincas Mykolaitis Putinas

Kaziukas 2010

http://www.youtube.com/watch?v=2v3rskhAkS8

I believe in the family/With my ever loving wife beside me/But she don't know about my girlfriend/Or the man I met last night/Do you believe in God/Cos that is what I'm selling/And if you wanna go to heaven/I'll see you right/You won't even have to leave your house/Or get out of your chair/You don't even have to touch that dial/Cos I'm everywhere/And Jesus he knows me/And he knows I'm right/I've been talking to Jesus all my life/Oh yes he knows me/And he knows I'm right/And he's been telling me/Everything is alright........

Pavasaris liūdnai šlepsėdamas po balas

Štai jis ir atėjo... Balos aplink, namo atspindys baloje, svaičiojimai apie geresnį gyvenimą, nuovargis nuo esamo, meilės likučiai.

Margarita Černajytė:

"Banginis Bebsės niekad nepažins,

toks tylintis lietus, tiek daug vandens po kojom,

įkyrūs žvilgsniai nieko negrąžins, ką bežadėtų skambantys rytojai.

Ir vakaro tyli pantomima

Atleis tam troleibusui, skriejusiam pro šalį,

nespėjusiam sušukt, kad Bebsė mylima,

tokia šlapia, sloguota ir sušalus...."

Senas senutėlis 80-ųjų eilėraštis, kuris liko kažkur ten "Moksleivyje" ir mano atminty.

Ech, norėjom būt artistais, poetais, dailininkais.

"Иных уж нет; а те далече" (A.Puškinas).

Over

How insensitive

I must have seemed

When she told me that she loved me

How unmoved and cold

I must have seemed

When she told me so sincerely

Why she must have asked

Did I just turn and stare in icy silence

What was I to say

What can you say

When a love affair is over

Now she's gone away

And I'm alone

With a memory of her last look

Vague and drawn and sad

I see it still

All her heartbreak in that last look

How she must have asked

Could I just turn and stare in icy silence

What was I to do

What can one do

When a love affair is over

Antonio Carlos Jobim

Sacred to come into the life

"May all that is not sacred—all that is not holy, all that is not loving, all that is not respectful, all that is not cherishing—be cast out of this space. We ask that a great light pour forth upon it. We step into this space right now, and where we haven't really known who to be or how to be in relationships, we ask that we be guided and we be taught."

Marianne Williamson

Palaimintos dienos

Prisimenu Tichviną.

Tikriausiai, tai laimingiausios mano dienos.

Dabar ilgiuosi tos būsenos.

Mano animus buvo visada su manimi.

Aš buvau pasotinta, pamaloninta, išklausyta.

Dieve, kaip kartais gera prisiminti tavo dovanas.

Taip, mielas šventasis Pauliau, kantrybės.

Kodėl, kodėl esu tokia nekantri?

Galvoju apie Jurgą

Šiandien jau treti metai, kai jos nebėra.

Kaip tik knygų mugė prasideda...

Rodė LTV antras kanalas filmuką 2002 m. Tokia jauna dar ten, graži, nešlubuojanti.

Kažkodėl ir Frassatis vis į galvą lenda. Šiandien tas spektaklis vėl prisiminė.

"Verso l'alto". Taip, ko gero tos aukštumos galimos tik būnant jaunam.

Kažkur paskui tas entuziazmas išgaruoja ir norisi ramybės. Meditacijos.

Gabių vis dėlto žmonių būta. Ir yra :)))

Tai džiugina. Siunčiu visiems po angeliuką. Tegul pakutena padus :)))

Keistas norvegiškas rudasis sūris

Kas nori? Žinau, kur yra :))))