"Pasaulis yra didelis, ir išsigelbėjimas slypi už kampo“

(„Svetat e golyam i spasenie debne otvsyakade“)

Rašytojo Iljos Trojanovo autobiografinis romanas įkvėpė režisierių S. Komandarevą sukurti kino kūrinį apie Nardus. Vieno seniausių pasaulyje stalo žaidimų taisyklės ir filosofija palaipsniui tampa filmo herojaus Alekso neįtikėtinos odisėjos metafora, o žaidimo metu vartojamas specifinis žargonas ir nepakartojama Balkanų regiono kavinių atmosfera suteikia smagų humoristinį toną. Dėl prastų gyvenimo sąlygų Alekso šeima paliko gimtąją Bulgariją ir surado prieglobstį Vokietijoje. Kai politinis klimatas šioje šalyje pasikeitė, jie vėl pasileido į ilgą ir pavojingą kelionę. Autoavarijoje liko gyvas tik Aleksas, bet jis prarado atmintį. Tada darbo imasi Nardų karaliumi pakrikštytas jaunuolio senelis, kuris mėgina parodyti Aleksui kelią į gimtąjį kraštą.

www.skalvija.lt

***

The World is Big and Salvation Lurks Around the Corner is the story of Alex, who, with the help of his charismatic grandfather, Bai Dan, embarks on a journey with tandem and backgammon in search of his real self. Bulgaria, 1980. Clouds are gathering over Alex's serene childhood in the idyllic Socialist society of a provincial town. His father, Vasko, gets himself into trouble with the regime. The militia want him to spy on Alex's grandfather, Bai Dan. He is the undisputed King of the dice, and in the cafe frequented by backgammon players he publicly tells biting political jokes. Vasko refuses. He, his wife Yana, and the young Alex emigrate to Germany. However, the family breaks up there. Germany, 2006. Alex and his parents, now older, are together again for the first time, on their way to Bulgaria. In the small provincial town, Bai Dan and his wife are feverishly preparing for their arrival. But they have an accident on the road: Yana and Vasko are dead, Alex ends up in hospital. Bai Dan goes off to Germany. Alex does not recognise his grandfather because he is now suffering from amnesia as a result of the accident. The medical team rate his chances of getting better as minimal. Bai Dan teaches his grandson backgammon. The ancient game restores Alex to life. Bai Dan drags Alex out of hospital and they set off on the road. On this journey back to Bulgaria, which is also a journey back to the past, Alex gets his memory back, and with it, the will to live.

http://www.lux-prize.eu/films_details/svetat/index_en.htm

Shakespeare, Sonetas 147

Любовь - недуг. Моя душа больна

Томительной, неутолимой жаждой.

Того же яда требует она,

Который отравил ее однажды.

Мой разум-врач любовь мою лечил.

Она отвергла травы и коренья,

И бедный лекарь выбился из сил

И нас покинул, потеряв терпенье.

Отныне мой недуг неизлечим.

Душа ни в чем покоя не находит.

Покинутые разумом моим,

И чувства и слова на воле бродят.

И долго мне, лишенному ума,

Казался раем ад, а светом - тьма!

***

Sonnet 147

My love is as a fever longing still,

For that which longer nurseth the disease;

Feeding on that which doth preserve the ill,

The uncertain sickly appetite to please.

My reason, the physician to my love,

Angry that his prescriptions are not kept,

Hath left me, and I desperate now approve

Desire is death, which physic did except.

Past cure I am, now Reason is past care,

And frantic-mad with evermore unrest;

My thoughts and my discourse as madmen's are,

At random from the truth vainly express'd;

For I have sworn thee fair, and thought thee bright,

Who art as black as hell, as dark as night.

Su tarptautine teatro diena!!!

Augusto Boal, 2009 m. tarptautinės žinios teatro pasauliui autorius

Bet kurios bendruomenės kasdienybė yra teatrališka, o ypatingas akimirkas žmonės linkę pažymėti įspūdingais reginiais - spektakliais. Jau pačios bendruomenės yra įspūdingos kaip socialinės organizacijos formos, o jų kuriami „spektakliai" panašūs į tuos, kuriuos lankote teatre.
Ir netgi patys to nežinodami, savo santykius su kitais žmonėmis mes kuriame pasitelkdami teatrinę struktūrą. Kaip mes naudojame erdvę, žodžius, balsus, kaip gretiname mintis ir aistras - visa tai, kas yra neatskiriama scenos dalis, tuo pačiu yra mūsų gyvenimo dalis. Mes esame teatras!
Vestuvės ir laidotuvės - taip pat „spektakliai". Tačiau kartu tai ir ritualai, kurie mums tokie įprasti, kad jų sąmoningai nebesuvokiame. Ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir rytinė kava, kasdieniniai pasisveikinimai, drovi meilė ir aistrų audros, senato pasitarimas ar diplomatų susitikimas - visa tai taip pat teatras.
Viena pagrindinių mūsų meno funkcijų - leisti žmonėms įsisąmoninti kasdieninio gyvenimo „spektaklius", kuriuose aktoriai patys sau tampa žiūrovais, o scena susilieja su žiūrovų sale. Visi mes esame menininkai. Kurdami teatrą mokomės pamatyti tai, kas akivaizdu, bet ko dažniausiai nepastebime, nes esame per daug pripratę į tai žiūrėti. Tai, ką geriausiai pažįstame, tampa mums nepastebima, tačiau teatras mums leidžia apšviesti kasdienybės sceną.
Praeitą rugsėjį mus nustebino vienas atradimas teatre: mes manėme, kad gyvename saugiame pasaulyje, nepaisant to, kad aplinkui apstu karų, genocidų, žmogžudysčių ir smurto - tačiau mums atrodė, kad visa tai toli nuo mūsų, kažkur laukinėse pasaulio platybėse. Mes gyvenome saugiai, tikėdami, kad mūsų pinigai sėkmingai investuoti patikimame banke arba atiduoti į patikimo brokerio rankas biržoje. Bet staiga mums praneša, kad mūsų pinigai iš tikrųjų niekada neegzistavo, kad jie virtualūs, kad tai - fiktyvus išradimas ekonomistų, kurie savo ruožtu nėra nei fiktyvūs, nei patikimi, nei gerbiami. Visa tai buvo tik prastai surežisuotas spektaklis, slaptas sąmokslas, kuriame keletas žmonių laimėjo daug, o dauguma prarado viską. Kai kurie turtingųjų šalių politikai slaptuose susitikimuose priiminėjo stebuklingus sprendimus. O mes, tų sprendimų aukos, tapome spektaklio žiūrovai, stebintys veiksmą iš galinių amfiteatro eilių.

Tad pirmyn į „spektaklį", kuris jau prasideda. O kai grįšite namo, kartu su draugais vaidinkite savo pačių pjeses ir pasistenkite įžvelgti tai, ko jūs niekada nematėte - to, kas yra akivaizdu. Teatras - tai ne tik įvykis; tai gyvenimo kelias!
Visi esame aktoriai. Būti piliečiais reiškia ne vien gyventi visuomenėje - tai reiškia keisti ją.

http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=63039

Blovieščius

Nuo seno tikima, kad gandras - šventas paukštis, žmonėms neša laimę. Sakoma:
1. Gandras žmonių ligas į pelkes, raistus, kur nei žmonės, nei gyvuliai kojos neįkelia, nuneša;
2. Tiems šeimininkams, kurių sodyboje gandras jam įtaisytoje vietoje lizdą susisuko, geras derlius užderės;
3. Jei nori, kad artėjanti kelionė pavyktų, gandralizdžiui skirtą seną vežimo ratą užkelk ant medžio ar trobos, o jei nori, kad gyvuliai sveiki ir greitai augtų, kelk tą ratą ant tvarto;
4. Jei gandras lizdą susisuko ant į medį ar ant klojimo iškeltų akėčių, tais metais gali tikėtis gero derliaus.

http://www.samogit.lt/KULTURA/Bloviescius.htm#Blovieščius

Kovo 24 d. temos - arkangelas Gabrielius ir tuberkuliozė

Paveiksliuke angelas taip dabar atrodo tik ankstų rytą, paskui sniego nelieka. Smagu -- pavasaris!!!

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/92921

"Šiandien, išplitus religiniam potyriui, vėl ir vėl iš naujo yra atrandami angelai ir arkangelai, kaip kažkas realaus – nerealaus ir tikra - netikra, nors tiesiogiai neapčiuopiami mūsų pojūčiais ir sunkiai suvokiami šiame modernėjančiame pasaulyje, kuriame viską norime paliesti ir tik taip galime įsitikinti egzistavimu. Neįmanoma suvokti angelų buvimo anapus mūsų tikėjimo. Nors norisi tikėti, kad yra kažkas, kas mus saugo ir globoja iš aukščiau, tyliai stebi ir kai reikia pakelia mus suklupusius, paguodžia verkiančius nelaimėje, džiaugiasi kartu su mumis ir šypsodamiesi aplanko mus sapnuose mums patiems to nepastebint ir nesuvokiant. "

Galima būtų pasiginčyti dėl termino "modernėjantis pasaulis", nes kažin ar yra kokia nors evoliucija pirmyn ar atgal šiame laiką ignoruojančiame pasaulyje, paklauskime fizikų, kita vertus -- paliesti ir pažinti irgi natūralus žmogaus noras, dėl visų to hippocampus'o, esančio mūsų smegenyse savybių, bet straipsnis vis tiek gražus, įkvepiantis, suteikiantis ramybės. Ačiū.

http://day.lt/sventes/straipsniai/tuberkuliozes_diena

Kovo 24 d. Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos sprendimu minima Tarptautinė tuberkuliozės diena. Ši diena skirta plačiau informuoti žmones apie pavojingą ligą.
Tuberkuliozės (kitaip džiovos) sukėlėją prieš daugiau nei šimtą metų atrado vokiečių gydytojas Robertas Kochas. Už tai jam buvo suteikta Nobelio premija. Nepaisant to, iki šiol nepavyksta nugalėti šios ligos.
Viena iš pagrindinių priežasčių – žmonių neišmanymas. Daugelis net nežino, kad tuberkuliozė, pavojinga ne tik sergančiajam, bet ir aplinkiniams. Būna, kad sergantysis tuberkulioze slepia ligą nuo artimųjų. Jei žmogus susirgo atvirąja tuberkuliozės forma, ligos pradžioje jis labai pavojingas aplinkiniams.
Tuberkuliozė vis dažniau plinta šeimose. Šeimos nariai užsikrečia vieni nuo kitų. Tuberkulioze du kartus dažniau serga vyrai nei moterys, taip pat kaimo gyventojai. Labai retai serga vaikai iki 16 metų amžiaus, nes jie paskiepijami tuberkuliozės vakcina (BCG) gimdymo skyriuose.

Dėl šio straipsnio pasakyčiau tik tiek, kad vis pavojingiau vaikams važinėti troleibusais, kai po pamokų susigrūdę jie tarsi "nulaižo" visas bacilas, susikaupusias transporte, o ypač galinėse vietose. Net pradedu galvoti, kad vaikai turėtų dėvėti kažką panašaus į "kaukes", kurios sugertų pavojingas bacilas, beje, tos kaukės nebrangiai parduodamos vaistinėse. Nejuokauju. Pasigauti lengva, išgydyti -- kartais neįmanoma.

Geros dienos visiems.

Alpės Ryte

Vilniaus vamzdis: imkit mane ir skaitykit

http://www.delfi.lt/news/daily/voxpopuli/article.php?id=21013850

Laima Kreivytė, VEKS vizualiųjų menų projektų vadovė

2009 kovo mėn. 16 d. 13:51

Kur yra ta vieta?
Šiuolaikiniam menui vieta labai svarbi. Kūrinys ne šiaip “įstatomas” vietą, jis yra ta vieta. Toks konkrečiai vietai skirtas menas apibrėžiamas site-specific – įvietinto meno – terminu. Skulptūra kuriama atsižvelgiant į būtent tos vietos kultūrinį ir socialinį kontekstą, landšafto ypatybes. Urbanavičiaus “Krantinės arka” – būdingas įvietinto meno pavyzdys. Skulptūrai autorius parinko vietą, kur palei Žvejų gatvę vingiuojantis šaligatvis pradeda leistis žemyn link upės. Arka sujungia viršutinį ir apatinį krantinės takus pakartodama lenktą Neries šlaito formą. Ji tampa vizualiu ženklu, kviečiančiu leistis prie upės. Viršuje už arkos – asfaltuota gatvė ir modernus daugiabutis, netoliese – stiklinis vamzdeliais puoštas “Lietuvos energijos” pastatas, kurio kiemelyje eksponuojami pirmosios Vilniaus elektrinės mechanizmai. Muziejaus viduje – didžiulis vamzdžiais išraizgytas garo katilas. Taigi “viršutinė sfera” aiškiai nurodo į energetinį, techninį kontekstą – prie gerai dera ir iš dujų vamzdžių sumontuotas V. Urbanavičiaus kūrinys.
Krantinės apačioje atsiveria vaizdas į Mindaugo tiltą – masyvias metalo arkas ir netoliese stovinčią “Kultflux” menų platformą, kur šiltesniu oru vyksta parodos, koncertai ir meninės akcijos. Žvelgiant į kitą pusę matosi Žaliasis tiltas su sovietinėmis skulptūromis ir barokinė Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia. Šiame kontekste subtiliai išlenkta arka primena barokinės architektūros elemento parafrazę. Ir kartu pademonstruoja pakitusias skulptūros viešojoje erdvėje funkcijas. Ant postamentų iškeltos figūrinės skulptūros išaukština socialistinę santvarką, kurios svarbiausi nariai – darbininkai, valstiečiai, kariai ir besimokantis jaunimas. Čia svarbiausia auklėjamoji ir puošybinė meno funkcija. “Krantinės arka” – nemoko ir nepuošia, tačiau pačiu savo buvimu skatina kritinį mąstymą ir nuomonių įvairovę. Ji nesiūlo vienintelės teisingos interpretacijos ir vienodos šviesios ateities vizijos.
Urbanavičiaus kūrinys, kaip ir Mindaugo Navako “Dviaukštis” bei dar nebaigtas statyti Roberto Antinio “Puskalnis” aktualizuoja Neries krantinės zoną ne tik kaip poilsio, bet ir kaip kūrybinės raiškos erdvę. Ir kartu atkreipia dėmesį, kad link renovuojamos Nacionalinės dailės galerijos vedanti Neries krantinė yra apleista, ištrupėjusi, ir kaip rašė Almantas Samalavičius “Kultūros baruose”, atrodo kaip “tarnaitės laiptai per svetainės kambarį”.
***

Daugiausia priekaištų skulptūrai kyla dėl grožio – nepatinka ji žmonėms, ir tiek. Sumontuota iš surūdijusių dujų vamzdžių “Krantinės arka” ir atrodo kaip vamzdis. O jeigu vamzdis – tai kaip gali būti meno kūrinys? Juk menas turėtų taurinti, skaidrinti sielą, kelti estetinį pasigėrėjimą. Urbanavičiaus arka tikrai nėra puošmena. Tačiau kodėl XXI a. menas turėtų būti papuošalas? Įvairiausi grožio guru ir taip okupavę viešąsias miesto erdves savo reklamomis: batai ir automobiliai, kosmetika ir gražios moterys.
Televizija, madų žurnalai moko gyventi gražiai ir stilingai. Ir nuo to pagražinto gyvenimo vizijų priešnuodžių beveik neliko. Vienintele vakcina nuo vartotojiško “grožio” sirupo lieka šiuolaikinis menas – kartais sąmoningai bjaurus ir šokiruojantis, be gailesčio pliekiantis miesčionišką patogumą.

***

Patinka ar nepatinka, bet Vlado Urbanavičiaus “Krantinės arka” veikia ir skatina veikti. Jos reikšmė laikui bėgant tik didės – nepriklausomai nuo to, kiek laiko ji stovės Neries krantinėje.

Умка и Броневичок - СЧИТАЛКА

СЧИТАЛКА
Один на один - всегда один
Дели, умножай - все равно один
Дожил до седин - все равно один
Дважды два - непременно пять
Это трудно запомнить, но нужно понять
В это трудно поверить, но это можно понять
Три, три, три - будет дырка внутри
В нее кури, из нее говори
А то залезь посмотри - если есть фонари
Четырежды четыре - королевская рать
Построились в каре, и на все насрать
Это даже больше, чем пятью пять
Пятью пять - опять двадцать пять
Сейчас войдут шестерки, и лучше молчать
Немного помолчать - и опять начать
Темень за окном густа, как джем
Кто умножает знания, тот глух и нем
Не запереться ли совсем -
так будет лучше всем
И тут вошла восьмерка, как мел бела
Легла и умерла - такие дела
И очередь за дверью за горизонт ушла
Теперь сидим с восьмеркой один на один
Делим, умножаем, не пьем, не едим
С мертвою восьмеркой один на один
http://www.minus-search.com/minustext/lyrics.php?id=37206

Umka

http://www.umka.ru/

Умка и Броневик (до 2005 — Умка и Броневичок) — творческий союз Умки (Анны Герасимовой) и группы «Броневик» (ранее «Броневичок»). Песни Умки аранжированы в стиле американо-британского гитарного рока 60—70-х, который варьируется от жёсткого ритм-энд-блюза до психоделии а-ля Grateful Dead. Группа выпустила более двух десятков альбомов и много гастролирует в России и за рубежом.

Умка — вокал, гитара
Боря Канунников — лидер-гитара
Миша Трофименко — бас-гитара
Боря Марков — барабаны, перкуссия
***
http://www.umka.ru/mpeg/PnP/PnP09.mp3

***

http://rok.kulichki.net/groups/umka/

"Герасимова Анна Георгиевна родилась 19 апреля 1961 г. в Москве. С пяти до двенадцати лет занималась в хоровой студии "Веснянка" хоровым пением, сольфеджио и фортепиано (последним совершенно безуспешно и напрасно). Больше всего на свете хотела "запевать", т. е. солировать, но не получалось - голос был слишком тихий. Закончила с отличием (и отвращением) английскую спецшколу и Литеpатуpный институт им. Гоpького отделение художественного перевода (поэзии). По окончании института (диплом с отличием) в 1983 г. поступила в аспирантуру того же института на кафедpу советской литеpатуpы.
Сочинять же песни начала едва ли не с рождения, но на люди с ними вылезла в 86 году. Тогда же (если точно, то в марте) получила от Аркаши "Гуру" Славоросова пресловутое прозвище - за большой ум, надо думать. И практически сразу появились "Калифорния", "Где я теперь?", "Игральный автомат", "Автостопный блюз", "Безумное дитя", "Стеклянная рыбка" и т.д. - ныне довольно известные вещи. Записала несколько домашних магнитоальбомов. Записи получались весьма криминальные по качеству записи и свободе исполнения... И только неудачное(как выяснилось) замужество заставило ее прекратить музыкальные занятия. Может быть, и к лучшему, а то пришлось бы участвовать в перестроечном роке.
Когда данная опасность миновала, Умка опять появилась в качестве автора и исполнителя своих песен.С осени 95 года с ней играет Вовка Кожекин на губной гармошке. С ним записан в дырочку кассетного магнитофона на кухне первый домашний альбом "нового времени" - "Новые ворота". Дальше образовалась группа БРОНЕВИЧОК (идея названия - Ваня Жук) с Вовкой Кожекиным на гармошке и Пашей Пичугиным на клавишах/басу + Вовка "Бурбон" Бурмистров - барабаны + Леша "Винкль" Ноздрин - бубен + появляющиеся время от времени музыканты (и не очень).
97 год - в студии за пару дней записана "Дожили, мама" - первая "всамделишная" кассета Умки, выпущенная Олегом Ковригой ("Отделение Выход") в серии "Зоопарк русского рока". В 98-м "Компакт" - воплощение давней мечты Олега Ковриги. Альбом претерпел немало встрясок на своем пути к выпуску и слегка отклонился от первоначально задуманного варианта. Идея записаться очень быстро и безо всяких студийных штучек, как на сейшене, осуществилась лишь частично.
Все это время Умка пишет новые песни, довольно часто играет концерты по Москве и ездит (самостоятельно, без промоушена) по бывшей стране. Концертные записи усиленно циркулируют в кругах и даже иногда издаются. В начале 99-го года "Отделение Выход" выпустило студийный альбом "Командовать парадом", в записи которого приняли участие два разных состава - московский и питерский.
В последнее время группа иногда выступает в электрическом варианте (с ковчеговскими Трофименко и Марковым), но чаще в полуакустическом (Умка, Боря Канунников, Игорь Ойстрах, Иван Жук и J. Андрей Манухин на бонгах). Сами музыканты говорят: мы никакой не андерграунд, играем нормальную поп-музыку, именно такая музыка должна быть популярной. А раскрутка, промоушен, покупка прессы - это все от лукавого. " (2000)