Salve, Signora Poverta

Garsusis Pranciškaus Asyžiečio neturtas arba kaip jis pats sakė – Signora Poverta (jei nebijočiau kalbininkų, versčiau: ponia ubagystė ar ponia biednystė). Jo mylimoji sužadėtinė. Ištikimybė jai kurstė ypatingą panieką auksui. Absoliutų nepasitikėjimą pinigų galybe. Grubiausi epitetai jų atžvilgiu. „Galvokime apie juos ne daugiau kaip apie dulkes, kurias trempiame kojomis“, – tai citata iš pranciškonų regulos. Palyginus švelni. Sykį ant kelio rastą kapšelį su monetomis broliai ketinę panaudoti vargšų reikmėms, bet Pranciškus padaro stebuklą, ir auksinukų vietoje atsiranda šnypščianti gyvatė. Naivu? Juokinga? Kvaila? Ko gero, taip. Ypač prisiminus, kad Pranciškus gyveno šuoliais augančios prekybos ir naujai suklestėjusios ekonominės gerovės laikais. Būtent XII-XIII amžiuje Europoje nukaldinti pirmieji dukatai ir florinai, pirmasis auksinis ekiu. Pranciškaus ir jo bendražygių neapykanta pinigui tarsi nieko ir nepakeitė. Pinigų svoris vis didėjo ir didėjo. Liko gražios istorijos iš ankstyvųjų pranciškoniškų šaltinių. Vėliau prasidėjo anekdotai apie tų pačių pranciškonų turtus, kurių nė ponas Dievas esą nesuskaičiuoja. Užuojauta Pranciškui. O gal ačiū už pranašystę? Už tai, kad prieš aštuonis šimtmečius, kitiems aplinkui godžiai žarstant pirmąsias monetas, atsirado kvailelis, kuris suabejojo aukso galia sukurti geresnį ir laimingesnį pasaulį. Argi nepajutome, ypač pastarąjį pusmetį, jog tai tik iliuzija, užburtas bergždumo ir vergystės ratas? Dar viena banalybė. Bet nesunku pasitikrinti. Apie globaliniu mastu pragaištingą godumo nuodėmę kalba politikai ir ekonomistai. Anie du likę nuogi vitrinoje irgi tos nuodėmės atvaizdas. Vietinis, po langais, prisijaukintas, tarp daugybės kur kas baisesnių.

***

Gal ir nebūčiau drįsęs į pasaulietišką auditoriją brautis su šventojo gyvenimo pavyzdžiais ir idėjomis. Bet štai balandžio mėnesio „Kultūros barų“ numeryje išspausdintas straipsnis apie unikalų judėjimą, 2001 metais prasidėjusį Prancūzijoje. Jis pavadintas La Décroissance vardu. Tai yra – sumažėjimas. Judėjimas dar negausus, bet plečiasi, rengia įvairias akcijas, leidžia savo žurnalą. Jo pagrindu įkurta politinė partija, kurios šūkis: „Negali būti neriboto augimo ribotame pasaulyje“. Judėjimo tikslas – sumažinti vartojimą, tapusį išsivysčiusių šalių rykšte. Sugrįžti prie kuo paprastesnio ir kuklesnio gyvenimo būdo. Dalis judėjimo programos punktų galbūt rėžia ausį, pavyzdžiui: išsilaisvinti nuo televizijos ir mobiliųjų telefonų, atsisakyti automobilių ir kelionių lėktuvu, boikotuoti prekybos centrus. Kvepia ekstremizmu, ar ne. Bet šalia ir tokie įsipareigojimai: tapti politiškiems, asmeniškai tobulėti, laikytis nuoseklumo. Žodžiu, tai, dėl ko dūsaujame jau nebe pirmus metus ir ko pasigesdami užstrigome ne tik šioje krizėje. O galutinai mane pribaigė vieno La Décroissance leidžiamo žurnalo viršelis: Vive la pouvreté! – tegyvuoja neturtas. Karikatūroje – vargšas žmogelis, iškišęs liežuvį, velkantis paskui save savo nuosavybės kalną: namą, automobilį, baldus, buitinę techniką. Na ir sakyk dabar, kad Pranciškų reikia palikti tik pranciškonams, kad jo idėjų nepaversi politinių bei ekonominių programų punktais. Nežinau, ar La Décroissance ideologai nors kiek remiasi pranciškonų patirtimi ir dvasingumu, bet pagaliau ne tai ir svarbu. Dar vienas, jau visai kitoje stovykloje atsiradęs įtarimas, jog mūsų pasaulyje gali būti kitaip. Pranciškus buvo prieš knygas kaip prabangą ir puikybės šaltinį, bet žurnalą, kuris sveikina jo mylimąją Signora Poverta, jis būtų meiliai glaudęs prie abito ir rekomendavęs skaityti Asyžiaus miestiečiams. Bet koks sumažėjimas, susimažinimas Kūrėjo ir savo brolių akivaizdoje buvo jo raktas į laisvės ir džiaugsmo sklidiną Dievo vaikų gyvenimą.

***

Turbūt nebūtina pridurti, kad čia visai mūsų krizės paveikslėlis, darbščia daktaro ranka užrašytas, bevakarojant ten, kur vėliau šėlo tariamos mados. Nežinau, koks moralas: ar kad iš velnio neverta skolintis, ar kad įmanoma jį pergudrauti, ar kad apskritai – toliau nuo pinigų, kaip skelbė Pranciškus. Velnias tegul lieka pagal įsitikinimus. Bet kai dabar žvilgteliu žemyn į naktimis tebežibančią vitriną, ana manekenų porelė jau pasitraukusi tolyn, perskirta. Abu atsukę vienas kitam nugaras. Visai kaip kitados, jų pirmojo nuopuolio dieną, kai žaltys pravinguriavo tarp jų rojaus sode. O juk galėtų būti kitaip. Įtarimų tikrai yra.

Juliaus Sasnausko paskaitos fragmentai

Is your smile a power?

Apr 30th 2009

From The Economist print edition
"An ancient smile may predict a modern divorce"
A GRIM expression in a yearbook photo or family snapshot could mean more than just a passing bad mood. It could also signal that the subject is more likely to get divorced than someone with a big smile for the camera. Matthew Hertenstein and his colleagues at DePauw University in Greencastle, Indiana asked old boys and girls of the university to answer questions about their current sexual relationships and whether they had ever been divorced. The team then looked up pictures of their volunteers in the university’s yearbooks and graded the degree of their smiles. The less a person smiled, it turned out, the more likely he or she was to have been divorced over the course of a lifetime.
This research is a dramatic example of how “thin slices” of information can predict important aspects of people’s personalities. In past studies, researchers have shown that with very limited information—less than half a minute of interaction, the viewing of a video clip or just a look at a photograph—people can make accurate predictions about others’ sexual orientation, socioeconomic status, teaching ability and personality.
Dr Hertenstein was following up research which had shown that the women who smiled most in their college photos were most likely to be married by the age of 27, among other things. He wanted to see if the same held, over the longer term, for divorce. His study, to be published in Motivation & Emotion, looked at three groups. The first, of 306 people, came from alumni of the psychology department. The second group, of 349, was recruited from general alumni. The third, of 55 people, was recruited from the town. (In the last case, people were asked to send in photos of themselves, but were not told that the study was about smiling.) The researchers rated the photos of the subjects on a scale of two to ten. They also asked their volunteers various questions, including whether they had ever been divorced.
The relationship between smiling and divorce also held up among townspeople, even though many sent photographs of themselves as children. Facial expression predicted divorce even when the smile or frown was on a ten-year-old’s face. A photograph that records a split second from a lifetime is a very thin slice indeed. How could it predict a divorce decades in the future?
The researchers suggest that the smiles are accurate indicators of personality. The results should not be overstretched. The never-divorced had their smiles rated on average at 5.9, 5.9 and 5.2 out of 10 in each of the three groups, while the divorced scored 5, 5.3 and 4.4. That is not a huge difference, but it is statistically significant. On the other hand, comparing only the lowest-scoring people with the highest-scoring, the least-smiling were three times more likely than the biggest smilers to divorce.
Until the findings are replicated it is probably too early to choose a spouse based on a facial expression in a photo. On the other hand, it would not hurt to smile for the camera yourself.

-------------------------------------------------------------

http://www.youtube.com/watch?v=awjsZl-KQD0

VGTU bendruomene, pasirink

Trečio kelio nesiūloma. Ką gi...

Pasiilgau tavęs