(pav. E.Delacroix, Dantės valtis)Šarūno Saukos paveiksle "Pragaras" ("Inferno", 1991-1992) pragaras pasitinka mus kaip visatos skylė. Arba kaip skylė - tuštuma tarp sąmonės ir daiktų, - apie kurią nenuilstamai mąstė Jeanas Paulis Sartre’as. Pagrindinis paveikslo herojus (kartojantis atpažįstamą paties autoriaus antropologinį archetipą) prirakintas virš skylės. Bet kada galintis būti į ją įsiurbtas. Jis kol kas prirakintas - tarsi bejėgiškas, kaip gyvūnas, parengtas skersti. Kita vertus, jis dar ne pačioje skylėje ir dar ne su kitais, kurie jau sudaro pragaro kasdienybės siužetą. "Pragaras - tai kiti", - tvirtino Sartre'o pjeses "Už uždarų durų" herojus. Saukos "Pragaro" pagrindiniam herojui pragaras – tai kitų stebėjimas. Laukimas savo eilės. Galbūt – laukimas niekada savo eilės nesulaukiant. Amžinas neišsipildymas. Sustingimas. Primenantis tą sąstingį, kurio ištiktas kitas Saukos paveikslo "Pabėgimas" herojus, prisispaudęs prie lubų, tapęs gyvuliu, tapęs muse, paklaikęs stebi pro šalį su fakelais slenkančią anoniminę eiseną. Minios ir individo prasilenkimas? Baimė tapti minios įsiurbtam, vienam iš minios? Baimė tapti minios pamatytam, net atpažintam? Baimė būti amžinai minios stebimam? Gal tai ir yra pragaras?
Saukos "Pragare" niekas neturi laiko stebėti pagrindinio herojaus. Kiekvienas juda savam rate, atlieka žiūrovui siaubą turintį įvaryti savąjį pragaro ritualą. Sauka nebuvo pirmasis, įtaigiai bandantis mums priminti laukiamą grėsmę. Tą patį darė Dante, Jeronimas Boschas. Mažiausiai Saukos kuriamo pragaro turbūt baimintųsi prozektoriumo ar mėsos kombinato darbuotojas - turbūt baisiausia į Saukos pragarą būtų pakliūti prisiekusiam vegetarui. Jam bus įkyriai priminta jo kūno mėsiška prigimtis. Galimybė likti be pusės kūno ar be galvos, ar su atvertais viduriais, ar su nudirta oda, ar su rankose atsidūrusia savo galva. O jei išliktume savimi, o tik kūnas virstų išdarinėta višta? O jei manytume, kad plaukiame sau skirta upe, o ta upė pasirodytų esanti kraujo upė, tekanti kitų vidurių mėsienoje? Ilgai medituojant ties Saukos "Pragaru", gal iš tiesų galima pasidaryti vegetaru. Ypač ilgai sutelkus dėmesį į kairėje paveikslo pusėje išryškėjusią kanibalų grupelės sceną, saldžiai panirusią vienas kito rijimo orgijoje. Ko gero, baisiausia būtų atsidurti būtent šioje grupėje. Gal jau geriau patirti, kad pusė tavo kūno yra tapus dešra, tokiu visai gundančiu skilandžiu, kuriuo pats gali pasigardžiuoti. Gal dailininkas primena, kad mes ryjame vieni kitus kasdienybėje - ir save, ir kitus? Nebūtinai tiesiogine prasme. Bandome įsiurbti vienas kito asmenį, kito laisvę. Nėra nieko saugiau, kaip praryti kitą ir padaryti jį savimi. Galima net teisintis meile. O iš tikrųjų - totalaus valdymo poreikiu. Gal ši Saukos socialinė satyra įspėja mus, kas mūsų laukia po mirties, o gal tiesiog primena, ką darome kasdien. Kanibalizmas reiškiasi kas dieną. Net rašytojas ryja savo draugus, pažįstamus ir artimuosius, paversdamas juos savo romanų herojais, pelnydamas tuo šlovę ir honorarą. Sutikęs tokį "suvalgytą" prototipą, matyt, turėtų sakyti - buvai labai skanus, prarijau tave pasigardžiuodamas. Bet, matyt, taip nesako. Gal net mano, kad "suvalgytajam" tai net garbė - jo unikalaus išskirtinumo išviešinimas. Tačiau save gerbiančiai asmenybei pragaru gali tapti ir toks kanibalistiškas jos aprašymas.
Saukos "Pragare" niekas neturi laiko stebėti pagrindinio herojaus. Kiekvienas juda savam rate, atlieka žiūrovui siaubą turintį įvaryti savąjį pragaro ritualą. Sauka nebuvo pirmasis, įtaigiai bandantis mums priminti laukiamą grėsmę. Tą patį darė Dante, Jeronimas Boschas. Mažiausiai Saukos kuriamo pragaro turbūt baimintųsi prozektoriumo ar mėsos kombinato darbuotojas - turbūt baisiausia į Saukos pragarą būtų pakliūti prisiekusiam vegetarui. Jam bus įkyriai priminta jo kūno mėsiška prigimtis. Galimybė likti be pusės kūno ar be galvos, ar su atvertais viduriais, ar su nudirta oda, ar su rankose atsidūrusia savo galva. O jei išliktume savimi, o tik kūnas virstų išdarinėta višta? O jei manytume, kad plaukiame sau skirta upe, o ta upė pasirodytų esanti kraujo upė, tekanti kitų vidurių mėsienoje? Ilgai medituojant ties Saukos "Pragaru", gal iš tiesų galima pasidaryti vegetaru. Ypač ilgai sutelkus dėmesį į kairėje paveikslo pusėje išryškėjusią kanibalų grupelės sceną, saldžiai panirusią vienas kito rijimo orgijoje. Ko gero, baisiausia būtų atsidurti būtent šioje grupėje. Gal jau geriau patirti, kad pusė tavo kūno yra tapus dešra, tokiu visai gundančiu skilandžiu, kuriuo pats gali pasigardžiuoti. Gal dailininkas primena, kad mes ryjame vieni kitus kasdienybėje - ir save, ir kitus? Nebūtinai tiesiogine prasme. Bandome įsiurbti vienas kito asmenį, kito laisvę. Nėra nieko saugiau, kaip praryti kitą ir padaryti jį savimi. Galima net teisintis meile. O iš tikrųjų - totalaus valdymo poreikiu. Gal ši Saukos socialinė satyra įspėja mus, kas mūsų laukia po mirties, o gal tiesiog primena, ką darome kasdien. Kanibalizmas reiškiasi kas dieną. Net rašytojas ryja savo draugus, pažįstamus ir artimuosius, paversdamas juos savo romanų herojais, pelnydamas tuo šlovę ir honorarą. Sutikęs tokį "suvalgytą" prototipą, matyt, turėtų sakyti - buvai labai skanus, prarijau tave pasigardžiuodamas. Bet, matyt, taip nesako. Gal net mano, kad "suvalgytajam" tai net garbė - jo unikalaus išskirtinumo išviešinimas. Tačiau save gerbiančiai asmenybei pragaru gali tapti ir toks kanibalistiškas jos aprašymas.
Jūratė Baranova taip rašė prieš penkerius metus.
Gana įdomi paveikslo interpretacija, rašyta Jūratė Baranovos, - man patiko. O šiaip smagu, kad apie Šarūną Sauką ne vien aš susimąstau. Manau, kad jis svarbus (mūsų) kultūrai.
AtsakytiPanaikintitai tas pragaras vis kaltas....
AtsakytiPanaikinti