http://robertasdanys.piczo.com/?g=1&cr=1-----------------------------------------
www.bernardinai.lt
"Vakar Vilniuje mirė poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Robertas Danys.
Poetas gimė 1963 m. Turgeliuose, Šalčininkų rajone.
1981 m. baigė Vilniaus S. Nėries vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete studijavo filologiją. Vėliau dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Vilniaus mokyklose.
1992 metais pasirodė pirmoji poeto eilėraščių knyga „Pavėlavusi knyga“, kurioje ypač ryškus romantinis pasaulis bei meilės lyrika. Tokią poetinę nuostatą poetas įtvirtino ir vėliau pasirodžiusiose knygose „Vienatvės para“ (2001) ir „Dvylika meilės paukštelių“ (2007)".
---------------------------------------------------Robertai, o tavo "Zemfiros" CD vis dar pas mane...........
Ech, Robakai. O "Aidas ir Aida", o "Pas mus nėra benamių vaikų"...
----------------------------------------------------------------------------------------
INTERVIU
Tarp visų trijų Jūsų knygų – septynerių metų tarpai. Ar šie skaičiai (metai) ką nors reiškia?
Tai paprasčiausias sutapimas. Nė pats to nepastebėjau. Nors šiaip septynetas – mano laimingas skaičius...
Papasakokite apie kelią nuo „Vienatvės paros“ iki „Dvylikos meilės paukštelių“.
Keistas kelias... Ir su duobėm, ir su pakilimais. Svarbiausia – kelias, o ne stovėjimas vietoje. Ne išleistų knygelių skaičius svarbu. Eilėraščiai – gyvenimo blyksniai, šukės, aidai...
Nenorėjau niekad būti poezijos amatininku. Kažką išradinėti... Ką diktavo ar diktuoja angelas sargas, atmintys ir širdis – tą rašau. Gal tik gaila, kad per daug sau, į stalčių... Bet tuo matuoju save. Žinau, kad tarp knygelių – septyneri metai. Laikas, kuris man padėjo įgyti naujos patirties, kuris mokė. Gal būti lakoniškesnis, gal – santūresnis, bet visada – sąžiningas. Tad nesinorėjo „išsidirbinėti“ eksperimentais, tuo stebinant skaitytoją. Esu, koks esu. Tuo didžiuojuosi. O tas kelias – patirtys... Įvairios. Sklandančios ir eilėraščiuose.
Matyt, parašius bent kelias knygas, nejučia žmogus imi galvoti, kodėl pradėjai rašyti poeziją, atsiranda tam tikrų vaizdinių, imi kurti ar atrajoti ženklus ir prasmes. Kokios yra Jūsų rašymo ištakos? Gal atsimenate savo pirmąjį eilėraštį?
Pradėjau rašyti – įsimylėjęs pirmą kartą. Rašau mylėdamas. Gal ištakos - jausmuose... Nemėgstu racionalaus proto. Ypač poezijoje. Kai pradėjau rašyti, man tuomet buvo 14 metų. Norėjosi pasidalyti savimi. Atrodė viskas aišku, suprantama, pajuntama. Kuo toliau – tuo mažiau suprantu, kas yra šis gyvenimas. Tuo daugiau klausimų... Ženklų nekuriu, neatrajoju. Stengiuosi juos skaityti. Pamatyti. Ir kartais iš tiesų pavyksta. Bent jau vidujai. Manau, kad rašant daug svarbiau KĄ rašai, o ne KAIP rašai. Kiek sąžiningas esi prieš skaitytoją.
Kas buvo ar kas yra didieji Jūsų poezijos mokytojai?
Meilė. Tam tikros keistos vidinės nuojautos. Mama ir draugai, kurie klausydavosi, ką rašau. Pavardėmis? Mano lietuvių kalbos mokytoja I. Raščiuvienė, kuri ne mokė, ką ir kaip turiu rašyti, bet jos nuomonė man tuomet buvo labai svarbi. Mokytojai – rašytojai? H. Radauskas, M. Martinaitis, A. Mikuta, D. Kajokas, J. Strielkūnas. Iki šiol jiems lenkiuosi. Gera. Gražu. Taip pat savo pavyzdžiu mano mokytojas buvo monsinjoras K. Vasiliauskas, dainininkė B. Grincevičiūtė. O didžiausi mokytojai dabar yra mano kelionės ir jų metu sutikti žmonės bei keli poetai, iš kurių mokausi, kaip negalima rašyti...
Kas Jums svarbiausia kuriant eilėraštį?
Nuoširdumas. Tikėjimas, kad tai, ką rašau, pasieks bent vieną „dūšelę“... Tegu kalba ar rašo apie mano kūrybą, kas ką nori. Yra tie, kuriems rašau ir gal esu reikalingas. Nors šiek tiek. Tikiu tuo. Juk ne savo postamentais esame matomi. Savo siela. Tad iš tiesų man svarbiausia – nemeluoti jausmais ir tekstais tam, kuris skaitys mano eilėraščius.
Skaitant Jūsų eilėraščius atrodo, jog jie ne šio laiko – jokios bjaurasties poetikos, mėgavimosi mirtimi, proziško gyvenimo kopijos, net ironijos. Kaip Jums, sakyčiau, pavyksta taip „nepopuliariai“ rašyti šiandien?
Bjaurasties pakanka, deja, didesnėje šių laikų kūrėjų kūryboje. Matyt, madinga tokiu būdu atkreipti į save dėmesį. Pseudopopuliaru. Ironijos pasitaiko ir mano eilėraščiuose... O apie mirtį pasamprotausiu, kai rasiu atsakymų į vis daugėjančius klausimus. Pavydžiu jauniems „visažiniams“. Ar poezija turi savą laiką? Jei ji jį turi – tai laikina poezija. Neišgyvensianti ilgiau... Na, o „populiariųjų“ ir „populiariai“ rašančiųjų pakanka ir be manęs. Gero jiems kelio! Tik ar ilgo ir gilaus? Populiarus ne tas, apie kurį sako, kad populiarus, chrestomatinis ar pan. Populiarus tas, kurį skaito be išankstinių nuostatų. R. Daugirdas, rašydamas apie mano pirmąją knygelę interneto puslapyje www.rasytojai, parašė: „Lyrizmas neretai balansuoja ties pavojinga sentimentalumo riba“. Gražu... Pasirodo sentimentalumo riba – pavojinga... Ačiū Dievui, kad esu ties šia „pavojinga“ riba ir neperžengiau iš tiesų pavojingų rimų – pseudointelekto, šalto racionalaus proto, seniai jau žinomo modernizmo, eilėraščių – šifruočių, prie kurių kankinasi skaitytojai, chamiškumo ir cinizmo ar vulgarumo, kas juk taip populiaru ir nepavojinga... Apskritai man pasirodė labai įdomi ši sąvoka „pavojinga sentimentalumo riba“. Aš noriu, kad mes neužmirštume jausti... Ne vien galvoti, skaitydami poeziją. Populiarumo nesiekiu. Manau, tai ateina savaime. Nors... daug žinau jį sau susikūrus...
Poetas – tai profesija ar gyvenimo būdas?
Pašaukimas. Kai kažkas pasaukia ir liepia rašyti, diktuoja žodžius, įkvepia jausmus. O tiems, kuriems tai – ne pašaukimas, tiems, matyt, tai - profesija...
O dėl gyvenimo būdo – mano manymu, jei esi jaučiantis žmogus, ne vien materialiais dalykais matuojantis viską, jei moki aklai mylėti ir aklai gyventi be išskaičiavimo, jei susikalbi su gamta ir neri stačia galva savo svajonių link, – tai ir gyvenimo būdas. Gal tokį ir gyvenu. Vienas kitam netrukdo, tik padeda.
Kas Jus įkvėpia šiandien rašyti poeziją?
Vėlgi – meilė. Žmogus, moters idealas, tikėjimas, kad dar neišbraukėm jausmų iš savo dvasinių vertybių. Mano artimiausi žmonės ir draugai, kurie ieško grožio. Gal kartais ir liūdesys, kad aplink vis daugiau nebesiklausančių širdies – nei kitų, nei savo – ir besilankstančių protui. Ko vertas protas be širdies?
Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinę lietuvių poeziją?
Nesinori asmeniškumų. Bet man lietuvių poezijoje yra tikrai nedaug tikrų poetų. Poetų – amatininkų, kažkada buvusių gerais poetais, – yra kiek daugiau. Ir begalė vadinančiųjų save poetais, bet kuriančiųjų tai, kur poezijos nė kvapo. Gaila, kad esam tauta, mėgstanti susikurti stabų literatūroje ir paskui aklai besimeldžianti dar jiems gyviems esant, nepastebėdami, jog jau meldžiamės tuštybei. Ir neleisdami pasisakyti naujiems. Arba jei ir leisdami – tai tik jau pagal tam tikrą kažkieno sukurtą „madingos“ ar „šiuolaikiškos“ poezijos standartą...
Ir liūdna, kad esam tikrai pavydūs ir gailintys vienas kitam gero žodžio... Pastebintys krislą kito aky, bet nematantys rąsto savojoje. Juk visi esam ir turim būti skirtingi... O kas yra kas – atsirinks skaitytojai. Jei mokės rinktis be išankstinių nuostatų. Labiausiai gaila kai kurių mūsų „nusirašiusių“ gyvų klasikų, rašančių vien dėl rašymo ir savo vardo.
Jau keletą metų esate moksleivių kūrybos vertintojų komisijoje. Kokiomis spalvomis šviečia lietuvių poezijos perspektyva?
Jau sakiau – kasmet aptinku po keletą iš tiesų puikiai, gražiai, savaip matančių pasaulį jaunų rašančių žmonių. Ir džiaugiuosi, kai pamatau jų eilėraščius kiek vėliau jau pasirodančius spaudoje, kad juos gali paskaityti daugiau žmonių... Apskritai stebiuosi, jog šiais daiktų kulto laikais dar yra rašančiųjų. Ir gerbiu juos, net tuos, kurie gal rašo ir silpniau, gal kuria savo „dienoraštinius“ eilėraštukus. Bet kuria!!! Juk tiek yra jaunų ir nieko nekuriančių... Ne vien apie poeziją kalbu. Apskritai. Vieno prašau mintyse pradedančiųjų rašyti poeziją – nepasiduokite madai, išlikite savimi, negalvokite, KAM rašote ir KODĖL... Norisi girdėti JŪSŲ balsus. O ne kažkur jau girdėtus... Ir kiekvienam talentingam žmogui linkiu kuo geriausios kloties. Kartais net su „baltu“ pavydu ir džiaugsmu, kad randu daug geresnes poezijos, negu knygelėse, gulinčiose lentynose. Žinau, kad šių laikų minioje rašantieji – „baltos varnos“. Bet juk prie juodų ar bespalvių jau taip pripratome... Tad nuoširdžiai džiaugiuosi, kas kartą radęs kai ką naujo ir gražaus. Be parulskizmų, gedizmų, budizmų, kitokių – izmų. Džiaugiuosi tarp jų radęs savitą balsą ir sielą, kuriems žodis paklūsta. Esu jiems už tai tik dėkingas.
Kalbino Gediminas Kajėnas
Bernardinai.lt 2007-02-09---------------------------------------------------
R.D.
Dukrai
Aš Tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,
Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia - kad tu būtum laimingiausia.
Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau – didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.
Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad neužaugtum...
Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau – jis greit praeina.
---------------------------------------------------
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą