(piešinėlis mano, 1983)
Ne kas su įžangomis. Kaip Vudis Alenas su savo "Manhattanu" - "he adored this city out of all proportions" ar kažkas panašaus.
Tai buvo pirmas kursas. Maskva. Susižavėjimas Giedriumi Mackevičiumi.
Sašos Minčenkos pantomimos paskaitos. Visi be proto nuo spektaklio "Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis".
2008 m. sausio 13-ąją nebeliko Giedriaus. Visa epocha. Veidai, judesiai, spalvos iškeliavo su juo.
Kodėl prisiminiau šiandien?
Gal dėl to rudens... Tokio tuščio miesto ir ... žinojimo, kad toje stotelėje jau niekada ... Ir tuo adresu taip pat.
O ir telefonu. Kokie mes prieraišūs, po paraliais....
Gedžiu išėjusiųjų, nors ir ne Vėlinės.
Prisiminiau šiandien visas vietas ir trajektorijas, dialogus ir monologus, kurie nutiko iki išėjimų.
Man atrodo, kad viskas čia taip surėdyta lyg tyčia, kad tik praradę suvoktume, kaip ir kas tai buvo.
Na, vienas prisiminimas toks gražus, kad galiu ir užrašyt.
Maskva. Po paskaitų susitinkame su Tėte, kuris atvažiavo į komandiruotę. Atsimenu, kuo vilkėjau, ką veikėme, kur ėjome. Atrodo, lyg amžiams atsispaudęs dagerotipas - dangus, tokios pat spalvos paltas, hiacintai, kietai surištas plaukų kuokštas, VDNCH paviljonas... Man gerai sekasi.
A-a, dar vienas prisiminimas, jis labai patiktų pirmakursiams. Man dvidešimt metų. Paskutinė vasaros diena. Mes su tėvais einam į mišką grybaut, sekmadienis. (Niekada to nemėgau). Prigrybaujam pilną krepšį. Atrodo - tai tęsis amžinai. Saulėtekio miškas (tas pats ir dabar). Šilta. Žalia. Saugu. O kitąryt- lėktuvas į Maskvą, iš kurios grįšiu jau visai visai kita.
Arba kitas epizodas - penkios ryto. Oro uostas - man jau daug daugiau - net 35. "Net" atrodė tada. Dabar atrodo "tik". Visi apsimiegoję - atėjo manęs palydėti į Niujorką. Jie lieka už stiklo pertvaros. Man plyšta širdis. Taip graudu, kad net neištariu nė žodžio. Visą kelią skrendam su Ramūnu K. Iki Helsinkio - ir toliau. Jis geria "Campari" ir linksmina mane. Aš visą kelią žliumbiu. Kai pamatau pro langą Niujorką, ausyse skamba Geršvinas - jo "mėlynoji" rapsodija. Matau mažus garlaiviukus ir baltus dryžius, besidriekiančius paskui juos vandeny. Galvoju - kokie dryžiai liks po manęs. :) Ir manyje.
Kitas labai graudus prisiminimas - kaip lankėte mane Niujorke. Kaip gedėjau jūsų, kai važiavome taksi į JFK oro uostą. Galvojau - kaip toliau gyvensiu.
Ir tik kelionės į Prancūziją nebuvo tokios liūdnos. Tik tą Kalėdoms rašytą atviruką pavogė kartu su kuprine pakeliui į Schipholį.
Baigsiu šiandien tuo, kad, kai rašiau baigiamąjį abitūros rašinį, pasirinkau laisvą temą - ji skambėjo taip : "Gyvenimas gražus jau vien dėl to, kad galima keliauti". Anatolis Fransas. Nebuvau tada tuo tikra. Dabar esu :)
Apkabinu visus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą