Šiandien paskutinė diena Tichvine. Visi elektros prietaisai transliuoja apie gedulo dieną Rusijoje. Kaip tyčia, tarp mano švarių drabužių liko tik juoda graikiška „tunika“. Atrodo, kad visai nustosiu galvoti, nes viskas, absoliučiai viskas einasi savaime. Protas visiškai atjungtas. Liko tik plaukti pasroviui. Galva tik bendro dekoro detalė. Svarbiausia kojos ir plaučiai, na ir širdis turbūt.
Šiandien projektų pristatymas, dėl kurio labai jaudinausi, tačiau jau nieko negaliu pakeisti, todėl tiesiog einu ir kvėpuoju, o visa kita nesvarbu. Vaikai tikrai didvyriškai laikosi.
Vakare bus tūsas, bet aš veikiau pasėdėčiau kur ant tiltelio per Tichvinką, kol uodai suės iki kraujo. Mano vaidmuo baigėsi.
Sudiev, Tichvine. Rytoj per russkoje bezdorožjė grįžtame į Piterį. Ten dar trys dienos, ir, jeigu bus lemta, laimingai grįšime namo.
Ko pasiilgsiu? Pirmiausia, vaikų. Dabar dar einu į vadinamąją autobusų stotį palydėti estukės Susan, nupirkau jai aviečių stiklinę. Kokia graži mergaitė!!! Tokių nebūna gamtoje. Ji turbūt iš kažkur iš TEN. Be abejo, dar pasiilgsiu Henriko, to juodo humoro kupino suomio, kurio toks gilus žemas balsas, nuo kurio šiurpuliukai eina, beje, jie abu įamžinti mano nuotraukoje su Šekspyro sonetu. Na, ir ką čia slėpti - vokietuko Roberto, to gyvsidabrio - breiko šokėjo, visų galų meistro ir iniciatoriaus iš Potsdamo. (...) Jei bus lemta, kitąmet su juo dar susitiksime Potsdame. Jei ne, ką gi. Į atminties albumą.
„Spasi i sochrani“ - taip laimina Tichvino Dievo motina.
Šiandien projektų pristatymas, dėl kurio labai jaudinausi, tačiau jau nieko negaliu pakeisti, todėl tiesiog einu ir kvėpuoju, o visa kita nesvarbu. Vaikai tikrai didvyriškai laikosi.
Vakare bus tūsas, bet aš veikiau pasėdėčiau kur ant tiltelio per Tichvinką, kol uodai suės iki kraujo. Mano vaidmuo baigėsi.
Sudiev, Tichvine. Rytoj per russkoje bezdorožjė grįžtame į Piterį. Ten dar trys dienos, ir, jeigu bus lemta, laimingai grįšime namo.
Ko pasiilgsiu? Pirmiausia, vaikų. Dabar dar einu į vadinamąją autobusų stotį palydėti estukės Susan, nupirkau jai aviečių stiklinę. Kokia graži mergaitė!!! Tokių nebūna gamtoje. Ji turbūt iš kažkur iš TEN. Be abejo, dar pasiilgsiu Henriko, to juodo humoro kupino suomio, kurio toks gilus žemas balsas, nuo kurio šiurpuliukai eina, beje, jie abu įamžinti mano nuotraukoje su Šekspyro sonetu. Na, ir ką čia slėpti - vokietuko Roberto, to gyvsidabrio - breiko šokėjo, visų galų meistro ir iniciatoriaus iš Potsdamo. (...) Jei bus lemta, kitąmet su juo dar susitiksime Potsdame. Jei ne, ką gi. Į atminties albumą.
„Spasi i sochrani“ - taip laimina Tichvino Dievo motina.
P.S. Prezentacijos pavyko!!! Visa kita - tufta :) Gavau sąsiuvinį, prirašytą komplimentų. Suomis Jonas ryškiai buvo parūkęs, nes tekstą suprasti reikėjo itin didelių pastangų. Robertas pasirašė kaip "mano Šventasis Lukas". Taip ir nepaklausiau, kodėl...
P.P.S. Pavyko maudymosi seansas Tichvinkoje. Jėga - veidu į vienuolyno kupolus, vakaro saulei skverbiantis pro medžių šakas, irtis prieš srovę 16 laipsnių (pasak Elonos) sieringame vandenyje :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą