Uspenije. Dormition. Žolinė. Kaip keista, kad dažniausiai per Žolinę visada būnu toli nuo namų. Gal todėl, kad suprasčiau, kad viskas šioje Žemėje visiems padalinta vienodai...
Per pastarąsias savaites Marijos akys lydėjo nuolat.
Bet niekada nepamiršiu 1997-ųjų Žolinių, kai alsus Niujorkas pirmąkart pasitiko mane, ir besilydančiame asfalte pasiliko mano pėdos... Tuomet šv.Patriko bažnyčios raudoni kunigų apdarai, giesmės ir kuklios vaišės simboliškai palaimino mano kelionę tame mieste... Tų Žolinių nepamiršiu niekada.
Šiandien tai tebūna Gruzija, nors gyvenu 5 minutės nuo "Александрийский столп", pergalės prieš Napoleoną simbolio... Ironiška. Siunčiu jums gruziniškos muzikos ir akių.
Apkabinu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą