Buvome pirmojoje Rusios sostinėje Novaja Ladoga. Archeologas Adrianas Selinas (nerealus, baigęs archeologijos mokslus Pitery, kaip ir Tichvino vienuolyno muziejaus direktorė, tapybos specialistė Lesia) pasakojo apie tautų tarpusavio santykius iki mongolų totorių antplūdžio Rusioje. (Pirmoji Ladogos gyvenvietės data šaltiniuose minima 753 m.). Deja, įkyriai lijo, tad negalėjome patekti į cerkvę ir pamatyti XII a. freskų, nes, esą, atidarius cerkvės duris ir patekus į vidų drėgnam orui, joms daroma žala. (Šiaip vietovė visai kito istorinio kalibro ir konteksto, solidžiau viskas atrodo, ir nėra to varginančio konflikto tarp vienuolijos ir valstybės - muziejų - kaip kad Tichvine). Gaila, žinoma, bet šiaip Adrianas labai uždegančiai pasakojo, rodė archeologų radinius, mat, čia kasinėjimai vyksta jau 99 m., taigi, kaip ir netrūko įspūdžių. Labai daug sąsajų su baltų kultūra. Daug radinių su runomis.
Niekaip negaliu suprasti, kaip šalyje sugyvena tokie atskiri šviesuoliai ir klaikus plebsas (excuse my French), kuris, pavyzdžiui, šiąnakt baliavoja mūsų viešbuty. Vyksta dvejos vestuvės, ir jau maždaug apie vienuoliktą visas grožis išgaravo, ir iš gatvės girdėjosi toks leksikonas, kad net ausys vyto. Viena labai juokinga detalė - restorane, kur jie šventė, mes atsisveikinome su prancūzais, ir ten savo eilės laukė vestuvinis pyragas. Toks baltas, trijų aukštų, su nuotaka viršūnėje. O jaunikis buvo nukritęs ant padėklo dugno. Ha -bloody - ha.
Studentų chebra visai smalsi, labai gerai klausė, kaip visada, vokiečiai smalsiausi. Nuėjo iki Ladožkos, vos neįmerkė kojų, nors oras buvo kaip rugsėjį. Labai faini suomiai. Man asmeniškai labiausiai patinka vokiečiai, suomiai, estė ir lenkės. Švedas nulūžo ir vis dar serga, lyg būtų sumuštas prie Poltavos... Rusai velkasi visur iš paskos. Mūsiškės vis linksminasi. Pagaliau pagaliau šeštadienį skirstomės grupėmis ir dirbame su projektais, nes jau ima knisti mūsų ir projekto valdžios vadybos stilių skirtingumai. Taip atvirai rašau tik dėl to, kad jie niekada to neperskaitys... Bardakas visiškas. Sutinku, kad tame yra savotiško žavesio, bet viskam yra ribos.
Žavesys praeina, ir jau norėtųsi dirbti. Man rodos, kad ir chebra jau atsibaliavojo. O čia dar tas karas Chinvalyje, plius kiniečiai su savo olimpinėmis....
Jei būtų galima, likčiau čia ir dirbčiau su vietos istorikais arba vienuolyne. Šviesios galvos, entuziazmas, erudicija! Kaip to trūksta vadyboje.... Deja, deja...
Tai tokios liūdnos mintys paraštėse, grįžtant iš Ladogos.
Tiesa, dar dėl lietaus nebuvome prie „kurganų“ nuėję. Vienu žodžiu, dangus nusprendė, kad mums pakaks ir Adriano. Ką gi, gal ir taip.
Taigi, naujas niuansas: esu laiminga, bet :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą