Tichvinas. Išlipame iš autobuso. Prisistato bičas, gerokai įkalęs ir bando susipažinti. Vardu Vladimiras. Aš dar nė neišsižioju ką nors atsakyti, o jis jau sako - gražus mano vardas, ar ne? Kas man belieka? -Tai jau taip išeina, sakau - gražus. -O tavo koks? Na, mano tai toks ir toks. -A, tai ir tavo gražus... Ha ha ha... (unisonu atsidūstame) -O tai tu iš Estijos? -Aa, jo, beveik. -Aš tai tarnavau Pribaltikoj. (Jaučiuosi kaip raritetų rinkėja, sukaupusi gerą dešimtį Lietuvoje tarnavusių Rusijos piliečių, kurie pažinties metu vis ką nors švenčia. O aš vis jiems kažinkuo primenu, kaip mat ten pas mus gerai. Sakau - tai ir pas jus gerai. Jis sako - tai kad ne - gerai yra kitur, paprastai ne ten, kur mes patys esam. - Eik eik, sakau. Prasmingas pokalbis įvyksta, dievaži.) Po to pastebiu, kad nė vienas tą vakarą sutiktas vyriškos giminės atstovas taip ir nebuvo blaivas. Sekmadienis - nenuostabu, o ką dar veikti. Po lietaus visur purvynas - russkojė bezdorožjė. Miesto centre - Leninas, kuris stovi tiesiai ant senosios cerkvės pamatų. Taip tvirtai vyrukas stovi, net gražu. Pagrindinė gatvė - Karlo Markso. Irgi gražu. O buvusi Bogorodickaja - vadinasi Sovetskaja. Ne, čia ne retro, čia dabartis. Ir dar kokia. Daugiausia blaivių sutiktųjų - tai šunys ir katės. Paslaptingai dunkso vienuolynas. Šalia jo - išardyta upės vaga, sudarkyta Tichvinkos užtvanka. Nuostabaus žalumo tvenkinys. Medinių rąstų namukai. Ak, ir ką gi beveiksi tokiame miestelyje negerdamas. Nebent mokytis italų kalbos - kaip pas Čechovą. Tiesa, nerealiai skaniai kvepia dūmais iš trobų. - O žinai, kaip dūmai žiemą kvepia, kai sniegas visur girgžda! Vienuolyno svogūnai žiba. Leidžiasi saulė. Aaach. - Šita siena mus išgelbėjo nuo švedų 1716 m. -Aaa… (O ant transformatorinės išpurkšta - "Nemec, ja tebia liubliu"....)
Balose atsispindi kupolai.
Vienintelis klausimas, į kurį turiu nuolat atsakinėti - Ogonka ne naidiotsia? Trečią kartą užkalbinus - jau turiu paruoštą atsakymą - Da my ne kurim. - Nu i narod pošol - zdorovyj obraz žizni zakolebal.
(Tuo metu mūsų studentai jau perka stiklo tarą ir rytoj vėl bus puikios darbinės formos. Bet apie juos bus laiko pagalvoti vėliau, brendant eiliniu Bogorodickajos purvynu. Turiu ištisas dešimt dienų. Tol, kol galėsiu išsimaudyti Tichvinkoje. Ir būsiu įleista į vienuolyną. Dėkui Dievui, visi palomnikai jau apleido miestelį, tad ikona palikta ramybėje ilsisi... )
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą