Turiu laisvą rytą, tad iškart nukulniavau į vienuolyną, lyg namo... Bandau geriau įsižiūrėti į visų šventųjų veidus. Šįkart labai padrąsino šventas Jurgis. Ilgai jis jojo, draugužis, kol... Na, vis dar neatskleista paslaptis, kodėl Tichvino Ikonos kūdikėlio pėdos yra atsuktos būtent tokiu rakursu, ir kokį ritinėlį jis laiko kairėje rankoje. Tam skirtas popietinis užsiėmimas su beržo tošimi. Žiūrėsime, kas iš to išeis.
Vienuolyne susipažinome su atvirukų pardavėja Nina, kuri - o dangau - ir vėl man pasakoja apie savo meilę Lietuvai ir lietuviams. Pažiūri į mane ir sako - Labas vakaras (nesvarbu, kad rytas). Žmonės, mes esame mylimi! Mano kolekcija pasipildo naujais liudijimais. Vakar, beje, mūsų mergaitės visai neblogai pasirodė, nors Matelio filmo garso takelis taip ir neprasimušė pro multimedijos brūzgynus. Nina man pažada šeštadienį atnešti medalikėlį su mano šventąja pokrovitelnica. Jau ruošiuosi eiti namo ruoštis paskaitai, ir staiga iš kažkur pasigirsta giedojimas. Akyse pamatę mano nustebimą, man služiteliai parodo, kad lipčiau į antrą šventųjų vartų aukštą, ir ten gaunu dar vieną dovaną. Kadangi apskritai lydausi nuo a capella dainavimo, tai jau vien to užtektų mano beribiam džiaugsmui. To negana - pamatau penkis jaunus gražius juodai apsitaisiusius giedorius, kurie be jokios abejonės yra profesionalai, tai suprantu akimoju. Visa apsisnargliavusi ir susilydžiusi nuo jų giesmių (ypač nuo itin reto basso profundo, dėl kurio galėčiau kažin ką pažadėti), užkalbinu jų vadą Vladimirą, ir jis papasakoja apie jų vienuolyno chorą „Svetilen“. Aaaaaaaaaach. Kas čia darosi? Man net nereikia nieko panorėti. Viskas pildosi savaime. Turiu omenyje ir keletą kitų dovanų, kurias priskirčiau nematerialiajam paveldui. Tikra tiesa, aš tiek visko prinorėjau gyvenime, kad dabar nespėju atkišti delnų, kad neišbyrėtų išsipildymai.
Jaučiuosi kaip tūla B.G. ožka, kuri turi savo guru......
Vienuolyne susipažinome su atvirukų pardavėja Nina, kuri - o dangau - ir vėl man pasakoja apie savo meilę Lietuvai ir lietuviams. Pažiūri į mane ir sako - Labas vakaras (nesvarbu, kad rytas). Žmonės, mes esame mylimi! Mano kolekcija pasipildo naujais liudijimais. Vakar, beje, mūsų mergaitės visai neblogai pasirodė, nors Matelio filmo garso takelis taip ir neprasimušė pro multimedijos brūzgynus. Nina man pažada šeštadienį atnešti medalikėlį su mano šventąja pokrovitelnica. Jau ruošiuosi eiti namo ruoštis paskaitai, ir staiga iš kažkur pasigirsta giedojimas. Akyse pamatę mano nustebimą, man služiteliai parodo, kad lipčiau į antrą šventųjų vartų aukštą, ir ten gaunu dar vieną dovaną. Kadangi apskritai lydausi nuo a capella dainavimo, tai jau vien to užtektų mano beribiam džiaugsmui. To negana - pamatau penkis jaunus gražius juodai apsitaisiusius giedorius, kurie be jokios abejonės yra profesionalai, tai suprantu akimoju. Visa apsisnargliavusi ir susilydžiusi nuo jų giesmių (ypač nuo itin reto basso profundo, dėl kurio galėčiau kažin ką pažadėti), užkalbinu jų vadą Vladimirą, ir jis papasakoja apie jų vienuolyno chorą „Svetilen“. Aaaaaaaaaach. Kas čia darosi? Man net nereikia nieko panorėti. Viskas pildosi savaime. Turiu omenyje ir keletą kitų dovanų, kurias priskirčiau nematerialiajam paveldui. Tikra tiesa, aš tiek visko prinorėjau gyvenime, kad dabar nespėju atkišti delnų, kad neišbyrėtų išsipildymai.
Jaučiuosi kaip tūla B.G. ožka, kuri turi savo guru......
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą