Labai „linksma“ diena, kurios metu sužinome, kad Tichvino vienuolyno sienos vienu ar kitu laikotarpiu saugojo vietos gyventojus nuo įvairių užsieniečių antpuolių, saugant savo šventenybę. O linksma dėl to, kad kai prakalbama apie Livonijos karą - paaiškėja, kad didieji blogiukai buvo lietuviai ir švedai, vėliau prasikalto lenkai, per karą su Napoleonu - prancūzai, o per antrąjį pasaulinį - vokiečiai. Visa grupė jaučiasi deramai prisidėjusi prie Tichvino miesto alinimo ir griovimo, todėl vaikštome per visus istorinius brūzgynus ir architektūros liekanas nusiteikę labai paslaptingai ir pilni keisto solidarumo jausmo - tarsi atsakingi už viską, ką padarėme... Nematomas vienas kito priešas. Labai sukrečia kankinio Jobo (cerkov Iova Mnogostradalnogo) cerkvė (man pati gražiausia iš visų ten esančių, bet bene pati apleisčiausia) ir greta jos esančios kapinės, pilnos iki virš galvos iškerojusių žolių ir dirbtinių gėlių. Ji buvo skaudžiausias artilerijos taikinys per antrąjį pasaulinį, o dabar visokeriopai puoselėjama vietos šventiko, kuris kantriai rūpinasi jos atstatymu, dirba su vaikais, renka aukas, beje, pabrėždamas, kad artilerijos pažeistos vietos išliktų matomos. Apskritai, čia labai pabrėžiamas tas „žaizdų“ paminklų sienose prisiminimas - vadinamieji „vestiges“...
Na, šiandien pagaliau eisime susitikti su ikona, tad tenka pakeisti Marco Polo kostiumą į kažką moteriško ir surasti lagamine skarelę - nes kitaip teks sukti ratus apie vienuolyną, taip ir nepatekus į vidų. O to visi labiausiai ir laukia. Vaikai truputį nusigandę dėl užduočių gausumo, spartietiškų buitinių sąlygų ir maisto, bet šiaip laikosi gana guviai. Atrodo, formuojasi kažkas labai svarbaus.
Vakar siaubingai pavargome, visiems važiavo stogai, o viskas tik tik prasidėjo...
Vakare per TV rodė dokumentiką apie a.a. Solženicyną.
(Man truputį nejauku, kad dėstytojai gyvena karališkai, o studentai tik dabar gavo karštą vandenį, na, o vegetarai, ypač švedas - veganas (jokio pieno, jokių kiaušinių) turi kentėti rusų nepasirengimą atsiliepti į mūsų europietiškų skrandžių reikalavimus. O dar jam - radikulitas).
Na, šiandien pagaliau eisime susitikti su ikona, tad tenka pakeisti Marco Polo kostiumą į kažką moteriško ir surasti lagamine skarelę - nes kitaip teks sukti ratus apie vienuolyną, taip ir nepatekus į vidų. O to visi labiausiai ir laukia. Vaikai truputį nusigandę dėl užduočių gausumo, spartietiškų buitinių sąlygų ir maisto, bet šiaip laikosi gana guviai. Atrodo, formuojasi kažkas labai svarbaus.
Vakar siaubingai pavargome, visiems važiavo stogai, o viskas tik tik prasidėjo...
Vakare per TV rodė dokumentiką apie a.a. Solženicyną.
(Man truputį nejauku, kad dėstytojai gyvena karališkai, o studentai tik dabar gavo karštą vandenį, na, o vegetarai, ypač švedas - veganas (jokio pieno, jokių kiaušinių) turi kentėti rusų nepasirengimą atsiliepti į mūsų europietiškų skrandžių reikalavimus. O dar jam - radikulitas).
Trys susirgo... Viena verkia :) Viso keturios aukos.
Pagaliau buvome prie ikonos...
Pagaliau buvome prie ikonos...
Pagaliau visi laimingi. Visi tyli.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą