Sylvia Plath

AMŽINASIS PIRMADIENIS

Išgyvenkime amžinąjį pirmadienį
Stovėdami mėnulio šviesoje.

Mėnulio žmogau, kiūtantis savo kiaute,
Palinkęs ties žabų ryšuliu
Šviesa krenta lyg kreida ir dvelkia šalčiu
Ant tavo patalo
O tarp raupsuotų viršukalnių ir kraterių
Užgesusių vulkanų tavo dantys kalena

Nepaisydamas juodo šerkšno
Tu nepailsdamas rinksi stagarus
Kol tavo nušviestas kambarys uždengs
Sekmadieninę saulės pamėklę;
Ir tada pirmadieninio pragaro vargai mėnulio puotoje
Surakins tau čiurnas be ugnies lyg septynios nejautros upės

----
The Everlasting Monday

Thou shalt have an everlasting
Monday and stand in the moon.

The moon's man stands in his shell,
Bent under a bundle
Of sticks. The light falls chalk and cold
Upon our bedspread.
His teeth are chattering among the leprous
Peaks and craters of those extinct volcanoes.

He also against black frost
Would pick sticks, would not rest
Until his own lit room outshone
Sunday's ghost of sun;
Now works his hell of Mondays in the moon's ball,
Fireless, seven chill seas chained to his ankle.

---

klaikoka, ar ne? bet ne taip baisu, kaip moksliniai tekstai.... :)