2009-03-22

Vilniaus vamzdis: imkit mane ir skaitykit


Laima Kreivytė, VEKS vizualiųjų menų projektų vadovė
2009 kovo mėn. 16 d. 13:51
Kur yra ta vieta?
Šiuolaikiniam menui vieta labai svarbi. Kūrinys ne šiaip “įstatomas” vietą, jis yra ta vieta. Toks konkrečiai vietai skirtas menas apibrėžiamas site-specific – įvietinto meno – terminu. Skulptūra kuriama atsižvelgiant į būtent tos vietos kultūrinį ir socialinį kontekstą, landšafto ypatybes. Urbanavičiaus “Krantinės arka” – būdingas įvietinto meno pavyzdys. Skulptūrai autorius parinko vietą, kur palei Žvejų gatvę vingiuojantis šaligatvis pradeda leistis žemyn link upės. Arka sujungia viršutinį ir apatinį krantinės takus pakartodama lenktą Neries šlaito formą. Ji tampa vizualiu ženklu, kviečiančiu leistis prie upės. Viršuje už arkos – asfaltuota gatvė ir modernus daugiabutis, netoliese – stiklinis vamzdeliais puoštas “Lietuvos energijos” pastatas, kurio kiemelyje eksponuojami pirmosios Vilniaus elektrinės mechanizmai. Muziejaus viduje – didžiulis vamzdžiais išraizgytas garo katilas. Taigi “viršutinė sfera” aiškiai nurodo į energetinį, techninį kontekstą – prie gerai dera ir iš dujų vamzdžių sumontuotas V. Urbanavičiaus kūrinys.
Krantinės apačioje atsiveria vaizdas į Mindaugo tiltą – masyvias metalo arkas ir netoliese stovinčią “Kultflux” menų platformą, kur šiltesniu oru vyksta parodos, koncertai ir meninės akcijos. Žvelgiant į kitą pusę matosi Žaliasis tiltas su sovietinėmis skulptūromis ir barokinė Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia. Šiame kontekste subtiliai išlenkta arka primena barokinės architektūros elemento parafrazę. Ir kartu pademonstruoja pakitusias skulptūros viešojoje erdvėje funkcijas. Ant postamentų iškeltos figūrinės skulptūros išaukština socialistinę santvarką, kurios svarbiausi nariai – darbininkai, valstiečiai, kariai ir besimokantis jaunimas. Čia svarbiausia auklėjamoji ir puošybinė meno funkcija. “Krantinės arka” – nemoko ir nepuošia, tačiau pačiu savo buvimu skatina kritinį mąstymą ir nuomonių įvairovę. Ji nesiūlo vienintelės teisingos interpretacijos ir vienodos šviesios ateities vizijos.
Urbanavičiaus kūrinys, kaip ir Mindaugo Navako “Dviaukštis” bei dar nebaigtas statyti Roberto Antinio “Puskalnis” aktualizuoja Neries krantinės zoną ne tik kaip poilsio, bet ir kaip kūrybinės raiškos erdvę. Ir kartu atkreipia dėmesį, kad link renovuojamos Nacionalinės dailės galerijos vedanti Neries krantinė yra apleista, ištrupėjusi, ir kaip rašė Almantas Samalavičius “Kultūros baruose”, atrodo kaip “tarnaitės laiptai per svetainės kambarį”.
***
Daugiausia priekaištų skulptūrai kyla dėl grožio – nepatinka ji žmonėms, ir tiek. Sumontuota iš surūdijusių dujų vamzdžių “Krantinės arka” ir atrodo kaip vamzdis. O jeigu vamzdis – tai kaip gali būti meno kūrinys? Juk menas turėtų taurinti, skaidrinti sielą, kelti estetinį pasigėrėjimą. Urbanavičiaus arka tikrai nėra puošmena. Tačiau kodėl XXI a. menas turėtų būti papuošalas? Įvairiausi grožio guru ir taip okupavę viešąsias miesto erdves savo reklamomis: batai ir automobiliai, kosmetika ir gražios moterys.
Televizija, madų žurnalai moko gyventi gražiai ir stilingai. Ir nuo to pagražinto gyvenimo vizijų priešnuodžių beveik neliko. Vienintele vakcina nuo vartotojiško “grožio” sirupo lieka šiuolaikinis menas – kartais sąmoningai bjaurus ir šokiruojantis, be gailesčio pliekiantis miesčionišką patogumą.
***
Patinka ar nepatinka, bet Vlado Urbanavičiaus “Krantinės arka” veikia ir skatina veikti. Jos reikšmė laikui bėgant tik didės – nepriklausomai nuo to, kiek laiko ji stovės Neries krantinėje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą