Oj, aš taip pasiilgau vasaros, kad norisi eiti laukan be striukės ir ieškoti žibučių. Oj, mielai dar kartą patekčiau po liūtimi prie Ladogos, o tada - ką aš dariau tada? Bėgau pastogėn slėptis. Kaip neapdairiai ir neatsakingai pasielgiau su ta laimės akimirka tada. O tu padarei priešingai - ir teisingai. Nors paskui peršalai ir teko tave slaugyti.
Šiandien visi daiktai dūžta, nepataisomai griaunu butą :)))
Aš noriu vasaros.
Kokia nepaprasta ji buvo, praeitoji... Vienas Dievas težino, kaip ten atsidūriau, ką išgyvenau, apie ką svajojau ir dėl ko meldžiausi :)))
Dabar yra šūsnis nuotraukų, beržo tošis, keletas niekučių, kurie primena sutiktus žmones. Paradoksas tas, kad kai esi beprotiškai laimingas, tuo metu manai, kad tai pilka kasdienybė, ir nieko, absoliučiai nieko ypatinga nevyksta.
Gera buvo atrasti Džono Lennono gatvę Pitery. Ir Charmso namą.
Gera buvo susitikti tave. Ir vėl - visa laimė, kad tu niekada to neperskaitysi. Aš tikrai atsiminsiu tuos žodzius, taip drastiškai išpurkštus dažasvydžiu ant transformatorinės.
Vasara, ateik. Noriu suspėti tau daug ką pasakyti. Į ausį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą