Staiga supranti, kad viskas iš tikrųjų tik iliuzija, sapnas, ir kuo labiau viskas panašu į sapną, tuo lengviau. Dievinu ryto akimirkas, kai esu dar sapne, bet jau ir "realybės" kontūrai ryškėja. Paskui ji, "realybė", pradeda agresyviai dominuoti, ir galų gale - nugali. Aš myliu tuos sapnų personažus ir visada gailiu, kai reikia juos palikti. Jie ateina iš praeities, ateities, nebūties.
Kažkada Niujorke Aušros vartų Dievo motinos katedros kunigas Savickis sakydavo: Corraggio (Drąsiau, narsiau). To žodžio taip paprastai neišversi. Na, padrąsinimas kažkoks ar kažkas panašaus. Taip norisi dažniau kartoti tą Corraggio. Tu esi laimės kūdikis. Tu myli.
Tu manai, kad tik tu myli, o daugiau niekas kitas pasauly nemyli? Ir nežino, kas yra "jaunojo Verterio kančios"? Kaip neteisinga. Kaip velniai rautų tu klysti.
Dar kartą sakau tau, žmogau - nebūna vienpusės meilės. Meilė visada abipusė. Tikėk manimi. Galiu tau pateikti milijoną pavyzdžių arba tik vieną. Nesvarbu tas atsakas - kam tau jo reikia? Kam? Kam? Kam? Atsakas yra jau pačiame klausime. Jei tau Dievas leidžia užduoti tą klausimą, atsakymas yra visiškai aiškus - TAIP.
Tu esi Dievo planuose. Tave myli. Jis, ji. Ak, tu negali būti kartu? O kas yra tas "kartu"? Esu tikra, kad materialybėje "kartu" daug dažniau yra daug tolimesnis kelias, negu sapne. Štai skrendi aštuonias valandas, matai ekrane tą skrydį. Ir jis visai juokingas. Nuo ana to žalio kranto iki štai šio kyšulio. Visiškai niekis. Juokas vienas. Kaip tau dar pasakyti?
Pabaigai - nebijok. Kalbėk apie tai. Su kuo tik nori. Visi tą patį junta, tik ne visi išdrįsta išsikalbėt. Mes gimę mylėti. Pažiūrėk dar kartą į šią nuotrauką.
Ji skirta tau.
Na, gerai. Nepaguodžiau. Tada bent tiek patikėk - aš tave tikrai myliu. Ir įsivaizduok, kad tuos žodžius tau taria tavo svajonių žmogus. Sapnų žmogus. Ar girdi - tas iki skausmo artimas balsas tau sako - "Aš tave myliu..." :))) Ir apkabina. Sapnas prasideda....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą