M. Castells. Tinklaveikos visuomenės raida
Mindaugas Gelūnas
http://www.balsas.cc/m-castells-tinklaveikos-visuomenes-raida/
Iki šiol tik nedaugeliui prieinamą (dėl kalbinių ar lokacijos (ALF biblioteka) priežasčių) klasikinį veikalą apie informacijos ir tinklo visuomenę bei ekonomiką jau galima skaityti gimtąja kalba ir turėti ant savo darbo ar mokslo stalo. Iš esmės sklandų Patricijos Droblytės teksto vertimą apsunkina naujų sąvokų „tinklaveika“ ir „tinklaveikos visuomenė“ įvedimas į lietuvių kalbą. Knygoje nepaaiškinama šios lietuviškos sąvokos kilmė ir prasmė, tačiau sekant M. Castellso vartojama „network society“ sąvoka kyla įtarimas, jog žodžiui „network“, paprastai suprantamam kaip „tinklas“, „tinklai“, priklijuojama griozdiška pažodinio vertimo sąlygota reikšmė, susijusi su tinklo „veikimu“. Šitaip visiems suvokiama „tinklo visuomenė“ tampa mistišku „tinklaveikos visuomenės“ dariniu.
Iki šiol savo svarbumu ir fundamentalumu medijų ir informacinio amžiaus raidos srityje ispanų sociologo M. Castellso knygai galėjo prilygti tik kanadiečio M. McLuhano prieš keletą metų lietuviškai pasirodžiusi knyga ,,Kaip suprasti medijas”. Smagu, kad Castellso trilogijos ,,Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra” pirmosios dalies (antrojo leidimo) lietuviškas vertimas pasirodo ne su tokiu milžinišku laiko atotrūkiu kaip McLuhano darbas. Beje, Castellsas, nors ir pripažindamas McLuhano genialumą ir veikalo revoliucingumą, teigia, kad kanadiečių teoretikas tiksliai įvardinti būtent šiandieninės komunikacijos sistemos epochos jau nebepajėgė, nes ji yra kitokia. Pirmiausia todėl, kad kinta auditorija, kuri nėra pasyvus objektas, o tampa vis labiau segmentuota, atsirenkanti pranešimus, be to, vis stiprėja individualus siuntėjo ir gavėjo ryšys. ,,Trumpai tariant, naujosios medijos sukūrė segmentuotą, diferencijuotą auditoriją, kuri, nors pagal skaičių ir yra masinė, tačiau nebėra masinė gaunamų pranešimų vienalaikiškumo bei vienarūšiškumo atžvilgiais. Naujosios medijos nebėra masinės tradicine prasme, susijusia su ribotu homogeniškai masinei auditorijai siunčiamų pranešimų skaičiumi. Dėl pranešimų ir šaltinių gausos auditorija tampa vis išrankesnė (I.A.). Auditorija, kuriai skiriami pranešimai, pradeda juos atsirinkti, o tai dar labiau ją segmentuoja bei stiprina individualų siuntėjo ir gavėjo ryšį” (Castells, p.337).
Apskritai pati tinklo visuomenės idėja nėra labai nauja – socialiniai tinklai iš esmės egzistavo per visą žmonijos istoriją. Žinoma, šiandien visa mūsų veikla tampa vis labiau socialiai organizuota, dar labiau organizuojasi tinklo principu, o sparčiai besivystančių informacinių technologijų dėka vis lengviau tiesti nematerialius maršrutus apimant visą žemės rutulio visuomenę. Tokiu būdu ir tampame globalaus informacinio kaimo nariais. (...)
Labai svarbūs iššūkiai šiandieninėje visuomenėje tenka laikui ir erdvei(I.A.). Kitaip sakant, laikas ir erdvė suspaudžiami. Be to, anot autoriaus, erdvės ir laiko negalima suvokti atskirai nuo žmogaus socialinio veiksmo: ,,Kita vertus, naujoji komunikacijos sistema radikaliai transformuoja erdvę ir laiką – pamatines žmogaus gyvenimo plotmes. Vietovės netenka savo kultūrinės, istorinės, geografinės reikšmės ir yra reintegruojamos į funkcinius tinklus ar vaizdų koliažus: taip yra kuriama srautų erdvė, kuri išstumia vietų erdvę. Srautų erdvė ir bematis laikas (I.A.) yra naujosios kultūros, įveikiančios ir aprėpiančios istoriškai perduodamų vaizdavimo sistemų įvairovę, materialieji pamatai. Tai yra realiosios virtualybės kultūra, kurioje fantazijos tampa tikrove” (Castells, p.372).
Nors Castellso trilogija iš esmės priklauso didžiųjų sociologinių teorijų linijai (Danielio Bello, Alaino Touraine‘o ir Anthony‘o Giddenso), kurią Castellsas dažnai cituoja, tačiau naujai kuriama teorija ir įžvalgos nėra tokios griežtos ir vienaprasmės kaip, pavyzdžiui, A.Giddenso veikale „Modernybė ir asmens tapatumas“ (Pradai, 2000). Kai kurios teorinės dalys yra parašytos „susuktu“ stiliumi, būdingu šiuolaikiniams sociologams, tačiau empiriniai skyriai žavi savo skaidrumu.
Skeptiškesniam Lietuvos skaitytojui ši knyga galbūt tebus graži pasaka apie tai, kaip kiekvienas mūsų gali įtakoti savo ir tuo pačiu jį supančios visuomenės gyvenimą, – juk visi mes kuriame žinių visuomenę. (...) Nors Castellso teorijos kūrimo metode, kai analizuojama praktika, galima įžvelgti ir trūkumų, tačiau jo knygos svarba didžiulė turint omeny ne tik sociologinę, tačiau ir tarpdisciplininę socialinių, humanitarinių ir technologinių mokslų perspektyvą.
Mindaugas Gelūnas
http://www.balsas.cc/m-castells-tinklaveikos-visuomenes-raida/
Iki šiol tik nedaugeliui prieinamą (dėl kalbinių ar lokacijos (ALF biblioteka) priežasčių) klasikinį veikalą apie informacijos ir tinklo visuomenę bei ekonomiką jau galima skaityti gimtąja kalba ir turėti ant savo darbo ar mokslo stalo. Iš esmės sklandų Patricijos Droblytės teksto vertimą apsunkina naujų sąvokų „tinklaveika“ ir „tinklaveikos visuomenė“ įvedimas į lietuvių kalbą. Knygoje nepaaiškinama šios lietuviškos sąvokos kilmė ir prasmė, tačiau sekant M. Castellso vartojama „network society“ sąvoka kyla įtarimas, jog žodžiui „network“, paprastai suprantamam kaip „tinklas“, „tinklai“, priklijuojama griozdiška pažodinio vertimo sąlygota reikšmė, susijusi su tinklo „veikimu“. Šitaip visiems suvokiama „tinklo visuomenė“ tampa mistišku „tinklaveikos visuomenės“ dariniu.
Iki šiol savo svarbumu ir fundamentalumu medijų ir informacinio amžiaus raidos srityje ispanų sociologo M. Castellso knygai galėjo prilygti tik kanadiečio M. McLuhano prieš keletą metų lietuviškai pasirodžiusi knyga ,,Kaip suprasti medijas”. Smagu, kad Castellso trilogijos ,,Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra” pirmosios dalies (antrojo leidimo) lietuviškas vertimas pasirodo ne su tokiu milžinišku laiko atotrūkiu kaip McLuhano darbas. Beje, Castellsas, nors ir pripažindamas McLuhano genialumą ir veikalo revoliucingumą, teigia, kad kanadiečių teoretikas tiksliai įvardinti būtent šiandieninės komunikacijos sistemos epochos jau nebepajėgė, nes ji yra kitokia. Pirmiausia todėl, kad kinta auditorija, kuri nėra pasyvus objektas, o tampa vis labiau segmentuota, atsirenkanti pranešimus, be to, vis stiprėja individualus siuntėjo ir gavėjo ryšys. ,,Trumpai tariant, naujosios medijos sukūrė segmentuotą, diferencijuotą auditoriją, kuri, nors pagal skaičių ir yra masinė, tačiau nebėra masinė gaunamų pranešimų vienalaikiškumo bei vienarūšiškumo atžvilgiais. Naujosios medijos nebėra masinės tradicine prasme, susijusia su ribotu homogeniškai masinei auditorijai siunčiamų pranešimų skaičiumi. Dėl pranešimų ir šaltinių gausos auditorija tampa vis išrankesnė (I.A.). Auditorija, kuriai skiriami pranešimai, pradeda juos atsirinkti, o tai dar labiau ją segmentuoja bei stiprina individualų siuntėjo ir gavėjo ryšį” (Castells, p.337).
Apskritai pati tinklo visuomenės idėja nėra labai nauja – socialiniai tinklai iš esmės egzistavo per visą žmonijos istoriją. Žinoma, šiandien visa mūsų veikla tampa vis labiau socialiai organizuota, dar labiau organizuojasi tinklo principu, o sparčiai besivystančių informacinių technologijų dėka vis lengviau tiesti nematerialius maršrutus apimant visą žemės rutulio visuomenę. Tokiu būdu ir tampame globalaus informacinio kaimo nariais. (...)
Labai svarbūs iššūkiai šiandieninėje visuomenėje tenka laikui ir erdvei(I.A.). Kitaip sakant, laikas ir erdvė suspaudžiami. Be to, anot autoriaus, erdvės ir laiko negalima suvokti atskirai nuo žmogaus socialinio veiksmo: ,,Kita vertus, naujoji komunikacijos sistema radikaliai transformuoja erdvę ir laiką – pamatines žmogaus gyvenimo plotmes. Vietovės netenka savo kultūrinės, istorinės, geografinės reikšmės ir yra reintegruojamos į funkcinius tinklus ar vaizdų koliažus: taip yra kuriama srautų erdvė, kuri išstumia vietų erdvę. Srautų erdvė ir bematis laikas (I.A.) yra naujosios kultūros, įveikiančios ir aprėpiančios istoriškai perduodamų vaizdavimo sistemų įvairovę, materialieji pamatai. Tai yra realiosios virtualybės kultūra, kurioje fantazijos tampa tikrove” (Castells, p.372).
Nors Castellso trilogija iš esmės priklauso didžiųjų sociologinių teorijų linijai (Danielio Bello, Alaino Touraine‘o ir Anthony‘o Giddenso), kurią Castellsas dažnai cituoja, tačiau naujai kuriama teorija ir įžvalgos nėra tokios griežtos ir vienaprasmės kaip, pavyzdžiui, A.Giddenso veikale „Modernybė ir asmens tapatumas“ (Pradai, 2000). Kai kurios teorinės dalys yra parašytos „susuktu“ stiliumi, būdingu šiuolaikiniams sociologams, tačiau empiriniai skyriai žavi savo skaidrumu.
Skeptiškesniam Lietuvos skaitytojui ši knyga galbūt tebus graži pasaka apie tai, kaip kiekvienas mūsų gali įtakoti savo ir tuo pačiu jį supančios visuomenės gyvenimą, – juk visi mes kuriame žinių visuomenę. (...) Nors Castellso teorijos kūrimo metode, kai analizuojama praktika, galima įžvelgti ir trūkumų, tačiau jo knygos svarba didžiulė turint omeny ne tik sociologinę, tačiau ir tarpdisciplininę socialinių, humanitarinių ir technologinių mokslų perspektyvą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą