Sekmadienis. Nuo jo pradedu skaičiuoti.

Šiandien bernardinai.lt publikuoja ištraukas iš tos gražios knygos apie mylėjimą - savęs, kitų.
(Henry J. M. Nouwen. Mylimojo gyvenimas). Man atrodo, kad nuo to "išmokimo" ir prasideda tikrasis gyvenimas. Bet kiek reikia pereiti - ugnies, vandens ir ypač - varinių triūbų (išbandymų didybe, nusižeminimu, šlove, nešlove)...

Už tai, kad gyvenime mačiau tiek daug jaunų ir gražių (ne tik jaunų, be abejo, bet už juos labiausiai atsakau) žmonių - esu be galo dėkinga likimui.
Šiandien mano padėkos diena. Ačiū visiems, ką sutikau. Gal čia tas pilnas mėnulis taip liepia?
Skamba kaip priešmirtinis tekstas, bet man ir neatrodo, kad ilgai čia turėčiau užsibūti... :) Nebent, TU taip panorėtum. Žmogus planuoja, o TU tuos planus savaip rikiuoji.

O dar jeigu kas atsitiktinai užsiraus ant mano teksto šito - noriu pasakyt, kad niekada nenuliūstumėt (na, ne buitine, kosmine prasme), tiek, kad pasaulis taptų nebeįdomus ir nemielas. Liūdesys apvalo, bet neturi nugalėti. Ypač tada, kai mes mylime vienus, o mus myli kiti, ir tai nesutampa. O kodėl turėtų sutapti?