Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis jos vietą sociume. Kaukė – tai visuomeninės nuomonės instancija individualiam „ego", kuris parodo, kaip gali atrodyti: „Kaukė yra ‚aš' įpakavimas". Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas ir ilgus komentarus. Visuomenės narių bendras gyvenimas priklauso nuo Kaukės kokybės. Ideali Kaukė lengvai išsprendžia „ego" problemą, prisitaikydama prie įvairių visuomeninių situacijų, socialinių ir kultūrinių realijų ir reikalavimų.
Situacija tampa sudėtingesnė, kai individas neurotiškai ieško absoliučiai jam netinkančios Kaukės arba Kaukės, kuri jo asmenybei nepakankamai reikšminga. Sociumas tampa priešišku, o kultūra įgauna nepilnavertiškumo bruožus. Kai individo Kaukė tėra tik idealių savybių derinys, tai visuomenės pretenzijos tampa maksimaliomis ir dažnai nepatenkintomis, o „ego" ir Kaukės sutapatinimo atveju paaukojamas asmenybės potencialas, lieka nepanaudotos geriausios „ego" savybės.
Kaukė aktyvuojama ankstyvame amžiuje, kai augančiam individui liejantis į socialines struktūras iškeliami kultūriniai ir etiniai reikalavimai. Paradoksalu, tačiau būtent vaikystėje, siekiant vystyti ar įtvirtinki kokią nors Kaukės savybę, stimuliuojami kūrybiniai sugebėjimai, tai yra vaidybos menas, „persikūnijimo įgūdžiai", fantazija ir metamorfozių menas. Tačiau jei ta kūryba nuslopina individo „ego", neišsakyti ir neįvykdyti ketinimai patenka į Šešėlio dispoziciją.
Jie visiškai priešingi nei Kaukės. Anot Jakobi, pirmas individualizacijos proceso etapas yra pažinti Šešėlį, mūsų kitą pusę, „tamsųjį brolį". Jungas sako, kad dabartinė kultūra ir menas atskleidžia individo susitikimo su Šešėliu aplinkybes (gausu dvilypės asmenybės pavyzdžių: F. Dostojevskio „Velniai", E. Hofmano „Velnio eliksyras", E. Po „Viljamas Vilsonas", H. Hesės „Stepių vilkas", Gėtės „Faustas" (Mefistofelis) ir pan.). Šešėlis tam puikiai tinka, nes jis neskaidrus sąmonėje, glūdi individualioje pasąmonėje, randasi tarytum dvigubo apšvietimo zonoje. Šešėlio aktyvavimas yra individualus valios aktas. http://www.spauda.lt/plato/jung-terms.htm
Situacija tampa sudėtingesnė, kai individas neurotiškai ieško absoliučiai jam netinkančios Kaukės arba Kaukės, kuri jo asmenybei nepakankamai reikšminga. Sociumas tampa priešišku, o kultūra įgauna nepilnavertiškumo bruožus. Kai individo Kaukė tėra tik idealių savybių derinys, tai visuomenės pretenzijos tampa maksimaliomis ir dažnai nepatenkintomis, o „ego" ir Kaukės sutapatinimo atveju paaukojamas asmenybės potencialas, lieka nepanaudotos geriausios „ego" savybės.
Kaukė aktyvuojama ankstyvame amžiuje, kai augančiam individui liejantis į socialines struktūras iškeliami kultūriniai ir etiniai reikalavimai. Paradoksalu, tačiau būtent vaikystėje, siekiant vystyti ar įtvirtinki kokią nors Kaukės savybę, stimuliuojami kūrybiniai sugebėjimai, tai yra vaidybos menas, „persikūnijimo įgūdžiai", fantazija ir metamorfozių menas. Tačiau jei ta kūryba nuslopina individo „ego", neišsakyti ir neįvykdyti ketinimai patenka į Šešėlio dispoziciją.
Jie visiškai priešingi nei Kaukės. Anot Jakobi, pirmas individualizacijos proceso etapas yra pažinti Šešėlį, mūsų kitą pusę, „tamsųjį brolį". Jungas sako, kad dabartinė kultūra ir menas atskleidžia individo susitikimo su Šešėliu aplinkybes (gausu dvilypės asmenybės pavyzdžių: F. Dostojevskio „Velniai", E. Hofmano „Velnio eliksyras", E. Po „Viljamas Vilsonas", H. Hesės „Stepių vilkas", Gėtės „Faustas" (Mefistofelis) ir pan.). Šešėlis tam puikiai tinka, nes jis neskaidrus sąmonėje, glūdi individualioje pasąmonėje, randasi tarytum dvigubo apšvietimo zonoje. Šešėlio aktyvavimas yra individualus valios aktas. http://www.spauda.lt/plato/jung-terms.htm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą