Prisiminimai neduoda ramybės. Tos dvejos maudynės - Tichvinkoje ir Dymskio ežere - kaip koks sapnas, kuris nuolat grįžta. Ir tas kelias per mišką, ir tie čigonai. Ir tie vienuolyno kupolai besimaudant Tichvinkoje. Gi žinau, kad niekad ten negrįšiu, o vis tiek nepaleidžia. Kas čia per mistika užplūdo?Parašiau 65 epizodus, o tik dabar suprantu, kam visa tai dariau. Tiksliau, jūs man pasufleravot. Kad kartais kokioj nors mano asmeninėj istorijoj atpažinę save, nenustebtumėt - pasirodo, ir kitiems taip būna. Rašiau sau, o išėjo... Kaip visada. Ačiū. Su meile,
aš
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą