Vartau pokario nuotraukas. Iki ašarų graudina tos šukuosenos. Tos pozos. Ir tos šypsenos. Ten mano giminės istorija. Manęs ten dar nėra. Nėra mano svajonių. Nėra klaidų. Nėra iliuzijų. Bet yra pažadas, kad aš ateisiu į tą pasaulį. O dabar jau daugumos jų nebėra... Carpe Diem.
Skiriu Natašai Nesterenko, Vadimui Fomenkai, Lilei Vinnikovai ir Viktorui Ivanovičiui Zykovui. Ir daugeliui kitų, kurie išėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą