Kartais sunku būna padėkot. Tai darau dabar. Naktyje. Dėkui. Jau suskaičiavau visus džiaugsmus, dėl kurių vertėjo nubusti šįryt. Tiek pat kartų nusišypsojau. Pabučiavau kiekvieną į kaktą. Leidžiu muziką:
http://www.youtube.com/watch?v=2RMh57qB1js&feature=related
Beje, tai šioks toks jubiliejus. Šimtasis įrašas šitam bloge. Kažin, ką dar tokio galėčiau pasakyt, kai visi žodžiai, atrodo, pasibaigė? Guodžiu visus liūdinčius. Apkabinu kenčiančius. Mums dar daug liko. Pirma, būtinai susitvarkys mūsų cukrus kraujyje, ir mes užaugsim dideli ir stiprūs. Antra, mums pagaliau atrašys ilgai lauktoji E., kuri kažkodėl nutilo. Tada - mums pagaliau neskaudės pamačius vienas kitą atskirai, ir mes galėsim praeiti visas senamiesčio knaipes, pamiršę, kaip ten alpome vieni nuo kitų, kai buvome kartu. Tada pamiršime spalvas ir balsus. Bus nauji.
Kas dar?
Iš tikrųjų - lieka Žirmūnai. Lieka tiltas per Nerį. Lieka benzino kolonėlė. Lieka telefonas. Lieka Kosciuškos gatvė ir dar vienas tiltas - per Vilnelę. Tada dar Rotonda ir Bernardinų sodas. Čia kelionė baigiasi, ir prasideda nauja. Ir taip be galo. Lieka mišios penktą valandą vakaro. Dar lieka keletas svarbių žodžių atminty ir raštu. Nemiga. Slidūs laiptai į Bokšto gatvę žiemą. Dūmų kvapas.
Galiu įsivaizduot, kiek dabar žmonių nemiega, ir jų galvose ir širdyse irgi kirba milijardai vibracijų. Myliu jus visus ir be galo džiaugiuosi, kad yra toks žvėris, kompiuteris, kuris kenčia mano sakinius. Štai jau ir paskutiniai triukšmadariai nuėjo miegoti.
Kai "Čikaga" nutyla, Vilnius jau būna įmigęs. Tada blyksi "Ogminos" neonai ir galima žaisti, kad esi kitur. Dižone. Niujorke. Ar Levoberežnyje Chimki.
Vilnius - pats gražiausias miestas pasauly. Ypač "Čikaga" - "Banginio" stogas ir saulėlydis pusę dešimtos vakaro liepos vidury... Tai tau ne kaimas, kur kiekviena žvaigždutė priimama kaip kasdienybė. Mirkt mirkt.
Čia "Čikagoje" žvaigždutės kiekviena turi savo vietą. Savo laiptelį. Savo mizansceną. Kaip ir mėnulis savo trajektoriją.
Dar lieka mūsų Vingio parkas. O dar - mano greituškė, o kitoj gatvės pusėj - tavo Architektai. Jau nebe tavo, bet vis tiek. Dar lieka daktaras Pačkauskas ir viltis, kad nemirsi taip greit...
http://www.youtube.com/watch?v=TH1kE-BLcS0&feature=related
Žinau, kad jau sapnuoju, tad raidės liejasi, bet noriu kad ryte atpažinčiau tą naktinę nuotaiką. Kai dėkojau visiems ir buvau kita. Ypač šiąnakt dėkoju P.R. Mes nugalėsim. No pasaran.
Sudiev. Iki.
http://www.youtube.com/watch?v=2RMh57qB1js&feature=related
Beje, tai šioks toks jubiliejus. Šimtasis įrašas šitam bloge. Kažin, ką dar tokio galėčiau pasakyt, kai visi žodžiai, atrodo, pasibaigė? Guodžiu visus liūdinčius. Apkabinu kenčiančius. Mums dar daug liko. Pirma, būtinai susitvarkys mūsų cukrus kraujyje, ir mes užaugsim dideli ir stiprūs. Antra, mums pagaliau atrašys ilgai lauktoji E., kuri kažkodėl nutilo. Tada - mums pagaliau neskaudės pamačius vienas kitą atskirai, ir mes galėsim praeiti visas senamiesčio knaipes, pamiršę, kaip ten alpome vieni nuo kitų, kai buvome kartu. Tada pamiršime spalvas ir balsus. Bus nauji.
Kas dar?
Iš tikrųjų - lieka Žirmūnai. Lieka tiltas per Nerį. Lieka benzino kolonėlė. Lieka telefonas. Lieka Kosciuškos gatvė ir dar vienas tiltas - per Vilnelę. Tada dar Rotonda ir Bernardinų sodas. Čia kelionė baigiasi, ir prasideda nauja. Ir taip be galo. Lieka mišios penktą valandą vakaro. Dar lieka keletas svarbių žodžių atminty ir raštu. Nemiga. Slidūs laiptai į Bokšto gatvę žiemą. Dūmų kvapas.
Galiu įsivaizduot, kiek dabar žmonių nemiega, ir jų galvose ir širdyse irgi kirba milijardai vibracijų. Myliu jus visus ir be galo džiaugiuosi, kad yra toks žvėris, kompiuteris, kuris kenčia mano sakinius. Štai jau ir paskutiniai triukšmadariai nuėjo miegoti.
Kai "Čikaga" nutyla, Vilnius jau būna įmigęs. Tada blyksi "Ogminos" neonai ir galima žaisti, kad esi kitur. Dižone. Niujorke. Ar Levoberežnyje Chimki.
Vilnius - pats gražiausias miestas pasauly. Ypač "Čikaga" - "Banginio" stogas ir saulėlydis pusę dešimtos vakaro liepos vidury... Tai tau ne kaimas, kur kiekviena žvaigždutė priimama kaip kasdienybė. Mirkt mirkt.
Čia "Čikagoje" žvaigždutės kiekviena turi savo vietą. Savo laiptelį. Savo mizansceną. Kaip ir mėnulis savo trajektoriją.
Dar lieka mūsų Vingio parkas. O dar - mano greituškė, o kitoj gatvės pusėj - tavo Architektai. Jau nebe tavo, bet vis tiek. Dar lieka daktaras Pačkauskas ir viltis, kad nemirsi taip greit...
http://www.youtube.com/watch?v=TH1kE-BLcS0&feature=related
Žinau, kad jau sapnuoju, tad raidės liejasi, bet noriu kad ryte atpažinčiau tą naktinę nuotaiką. Kai dėkojau visiems ir buvau kita. Ypač šiąnakt dėkoju P.R. Mes nugalėsim. No pasaran.
Sudiev. Iki.
P.S. beje, verta prisiminti -Olga išėjo spalio 8-ąją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą