Na, ką gi. Laukia Rusija motinėlė. Nuo šiandien prasideda "didieji" pasiruošimai. Daugiausia, žinoma, moraliniai. Apie savo potyrius pasidalinsiu, kai tik turėsiu priėjimą prie interneto.
Kadaise žinojau kiekvieną Maskvos kampelį. Dar Šiaurės Kaukaze draugus apženijau. Su tuo susiję keletas man labai mielų prisiminimų, kuriais pasidalinsiu su pageidaujančiais, bet tik asmeniškai. Įdomu, kaip tų prisiminimų dalyviai atrodo dabar :)
Laukia Peterburgas. Žinau, kad dabar Peterburgas yra gėris, jei pasikalbėsite su maskviečiais. Net pas Peleviną tarp eilučių tai yra justi. Na, ir, žinoma Boria G. su savo alternatyvomis. Įdomu, kaip viskas pasirodys šį kartą. Peterburge irgi būta gražių istorijų. Kai pagalvoji, tai gyvenimas ir yra virtinė ilgesnių ar trumpesnių istorijų. Viena už kitą gražesnių (G.G.).
Kai prieš trejus metus buvau Maskvoj, buvo šiurpoka nuo to laukinio kapitalizmo, bet žmonėse didelių permainų nepamačiau. Zemfira... Kursiokai. Mirtys. Nemirkit dar, mieli mano moksladraugiai, norisi pasakyt....
Bet moksladraugiai išeina, su savimi išsinešdami vaidmenis, scenarijus, likimus. Taigi, istorija prasideda. Nors gyvenimai ir eina trumpyn.
Tai yra, ko gero, pats svarbiausias dalykas, kurį arba turi pajust - arba nešt kudašių:
"Умом Россию не понять,//Аршином общим не измерить://У ней особенная стать -//В Россию можно только верить. (28 ноября 1866) Федор Тютчев.
Nesgibat в телеграме
Prieš 1 mėnesį
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą