Iz Kalinina v Tver

Sužeistieji

Anot SPINOZOS pažinimo teorijos, žmogaus dvasios idėjos adekvačios ir teisingos būna tada, kai jos susijusios su Dievu. Kiekviena teisinga idėja yra Dieve, nes idėjos yra Dievo mąstančio atributo modusai. Teisingos idėjos yra aiškios ir ryškios. Jose glūdi jų tiesos tikrumas, nes tiesa yra jos pačios mastelis ir nėra jokio kito jos kriterijaus, tik ji pati (veritas norma sui et falsi est). “Idėjos adekvatumas yra dieve esančių idėjų tarpininkaujamas jos santykis su realiai egzistuojančiu dalyku. ... Mūsų idėjos gali būti adekvačios tik tuo mastu, kuriuo mūsų mąstymas iš esmės yra Dievo mąstymas.” (W.RÖD) SPINOZA skiria tris pažinimo būdus: juslinį, kuris kyla iš afektų ir kuris gali sukurti miglotas ir netvarkingas rūšines sąvokas; racionalų, kuris dedukuoja operuodamas bendrosiomis sąvokomis; intuityvų, kuris pažįsta “sub specie aeternitatis”, t.y. Absoliuto požiūriu. Tik pirmasis pažinimo būdas gali būti klaidos šaltinis. Trečioje dalyje etika nagrinėja afektus, kuriuos SPINOZA vaizduoja kaip tam tikrą “aistrų mechaniką”: “tarsi būtų kalbama apie linijas, plokštumas ir kūnus”. “Ordine geometrico demonstrata” čia reiškia tai, kad žmonių veiksmai tarpusavyje susieti pagal visuotinius dėsnius. Pirmasis ir aukščiausias šios sąsajos principas skamba taip: “Kiekvienas daiktas kiek išgalėdamas stengiasi pasilikti savo būtyje (conatus sese conservandi).” SPINOZA skiria tris pagrindinius afektus: geismą, kuris yra save suvokiantis (savisaugos) instinktas, be to, džiaugsmą ir liūdesį. Iš šių pagrindinių afektų išvedami visi kiti, kaip tai matyti, pavyzdžiui, iš tokio apibrėžimo: “Meilė yra džiaugsmas, lydimas išorinės priežasties idėjos.” Etikos požiūriu tikrąją afektų prigimtį reikia pažinti tam, kad būtų aišku, kaip įmanoma gyventi stabilų ir tobulą gyvenimą. Gerais arba blogais SPINOZA vadina tuos dalykus, kurie skatina arba varžo žmogaus“galią”, t.y. jo tikrovę. Tikroji laisvė yra neišvengiamos būtinybės suvokimas. Kuo adekvačiau protas pažįsta, tuo labiau jis išsivaduoja iš afektų, trukdančių jam pasiekti tobulybę. Žmogus pažįsta, kad viskas rymo Dieve, ir tampa laisvas, įsijungdamas į Dievo nustatytą pasaulio tėkmę. Tad aukščiausia veikla yra teisingas pažinimas, o aukščiausia teisingo pažinimo forma yra Dievo pažinimas. Tikrasis religingumas yra Dievo meilė (amor Dei intellectualis).

http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/filosofijos-kilm-1-puslapis11.html

Salinger - Buddhist or Christian?

In such a way - by drawing together the Buddhist ideals of nonduality and escaping finite dimensions in order to see true reality, with this fundamental Judeo-Christian image - Salinger, through Teddy, is able to create in the minds of his readers a distinct relationship between the two seemingly disparate religions. He is able to show that, in the same way that Buddhists believe that there is a barrier - logic - in the path to ultimate enlightenment to the true nature of reality, those of the Judeo-Christian tradition believe that when mankind's original ancestors sinned by eating the forbidden fruit, we all lost the purity of Paradise. By having Teddy relate that logic - the Buddhist barrier - came from that forbidden fruit, Salinger draws the people of both sides together in the common goal of ridding themselves of the apple's curse.Perhaps this, then, is Salinger's true goal with Teddy. By relating Buddhist philosophies and principles in the story, and thereby awakening his readers to the dangers of materialism, egocentrism, and emotional attachment, Salinger is trying to help us escape the finite dimensions of life, and to think outside of the box. We do not have to be Buddhist, or Jewish, or Christian in order to open our minds to a new perspective. As Teddy says to Nicholson, who asks him what he would do to change the education system: I'd try to show [children] how to find out who they are, not just what their names are and things like that...I'd get them to empty out everything their parents and everybody ever told them....I'd want then to begin with all the real ways of looking at things, not just the way all the other apple-eaters look at things (195-96). Maybe, then, we are Teddy's hypothetical pupils - Salinger's real ones - meant to cough up our own piece of the apple, in order to see the orange peels.

WE WALKING IN THE AIR (CHOIRBOYS)

"We walking in the air" (vertimas mano, ir todėl prastas :)


Keliaujam dangumi
Mėnulio apšviestais skliautais
O žmonės po mumis
sumigę sau kadais kietai

Laikau tave tvirtai
Aukštyn naktiniu dangumi
Man skrydis nebaisus
Kartu su tavimi

Pasaulis ten žemai
Kaimeliai tarsi medžiai štai
Upelis ir kalva tenai
Šaltiniai ir miškai

Mus smalsiai stebi ten
Vaikai burnytėm pravirom
Nė vienas iš minios
Nepatiki akim savom

Mes nardome skliautais
Mes sklendžiame šerkšnu dangaus
Mums keteros tiktai
Kalnelis ūgiu lig žmogaus

O dabar stačia galva -
Giliausi vandenai,
Cit - pabaisos čia irštva
Temiega amžinai ...

Keliaujam dangumi
Mėnulio apšviestais skliautais
O žmonės po mumis
Mus sveikina giedrais veidais

su Mačerniu dviese

Mačernis iš ryto. Hmmmmmmmmmmm......
Sonetas trečias:

Kasdienybės pilkuma kaskart sunkėja -
Aš, naujų pasaulių išsiilgęs,
Iš pabodusio dangaus į kitą skrieju
Bunkančių jausmų stipriau padilgint,-

Nes gelžies baltai įkaitintos grandinės,
Pragaro ugnis ir dievo rojus,
Moters meile apsvaigimas nuolatinis
Laikui bėgant virsta įpročiu pilkuoju.

Įdomus gyvenimas - plona viela,
Virš bekraštės kasdienybės ištempta:
Ja pavaikščiot stengiasi visi,
Bet juokingai trumpą laiką

Nenukritę išsilaiko

Žmonės laimės debesy.

Sonetas ketvirtas:

Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.

Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.

Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.
Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…

Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.

Sonetas trisdešimt šeštas:

Kaip Budos mokinys, seniai į vieną tašką
Akis įsmeigęs, sėdžiu ir Nirvanos laukiu,
Bet taškas sienoj lyg laivelis jūroj blaškos
Ir plūstančių vaizdų bangom į tolį plaukia.

Jisai išnyksta, o vaizduotė įkarštėjus
Kas kartą ryškesnius vaizdus ekranan meta,
Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja
Per saulėtas šalis keliauja mano metai.

Abiem alėjos pusėm žydi vaisių sodai,
Po medžiais puošnios ir turtingos palapinės,
O aš einu tolyn, ir mano žvilgsniai godūs

Dar niekad neregėta prabanga svaiginas.
Aš vėlei įtikiu iliuzija žaviąja
Ir besišypsančia švelnia slaptinga Maja.