Nuotraukoje blogai matosi - Johno Lennono gatvė - tai vidinė to skvoto gatvė, jos dvasinė ašis. Virš arkos kabo žymiosios ketveriukės bareljefai. Čia kadaise gyveno ir G.B. Ką tai sako mano naujiesiems draugams iš Vokietijos bei kitų mums draugiškų valstybių, lieka Peterburgo miglose. Esu laiminga. Man nieko netrūksta. Nerealu?
Dabar, kai visas miestas jau bando miegoti, chebra dar nuėjo žiūrėti, kaip pakeliami tiltai ir groja fontanai prie Vasilijaus salos „strielkų“. Atrodo, kad pažįstu tuos fruktus jau dešimt metų... Negaliu nepakikenti - vienas vokietukas - toks Hamleto tėvo šmėkla - mano buvo pramintas Svirduliu (Lurch), nes nerealiai primena tą „You rang?“ iš Adamsų, ir amžinai visur vėluoja, pasimeta arba nesupranta, ką jam sakau. Durilka kartonnaja. Labai paslaugus užtat, bet naudos iš to nedaug. Yra ir kitokių personažų, kurie, iš visa ko sprendžiant, dar parodys savo „fiškas“. Čto to mne podskazivajet...
Kažin, kaip ten bus su rytiniais sekmadienio užsiėmimais rytoj, kuriuos vesti įpareigota būtent aš, o ne tie, kurie nuėjo padoriai miegoti ir dabar jau sapnuoja kokį ketvirtą sapną. Visas viešbutis smirda mano atsineštais „Fiškos“ dūmais, uodai jau nebe tokie įžūlūs, pinigų, tiesa, katastrofiškai mažėja, bet...
Vaikai nerealūs, oras idealus, gyventi gera.
Bučiuoju, apkabinu, pasiilgau.
P.S. po 5 val. -- viskas einasi puikiai, tik lyja :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą