Kartais verta pamatyti geležinkelio stotį iš viršaus ir suvokti, jog gyvenime tau duotas tik traukinių tvarkaraštis, ir eismas sureguliuotas daugiau ar mažiau padoriai tik tam, kad galėtum kažkur judėti. Nebūtinai pirmyn. Galbūt gilyn. Galbūt aukštyn. Galbūt dievop, galbūt .... Dažnai pametu maršrutą. Tada padeda tik viena: paprašyti sugrąžinti kryptį. Nors Bulgakovo Volandas įnirtingai ragina niekad nieko neprašyti - neva, ateis ir patys viską duos. Na, patys ir duoda, tai tiesa. Bet pakankamai aistringai būna viso to prisiprašyta. Ir kas tie davėjai? "Liaukis nurodinėjęs Dievui, ką Jis turėtų daryti. Nekaltink Dievo, kad tokiose situacijose Jis yra kurčias, bet dėkok Jam už tai, kad neduodamas to, ko tu prašei, Jis leidžia tau eiti į priekį. Neišklausydamas tavęs taip, kaip tu numatei ir prašei, Jis tave kviečia atitolti. Tai nebūtinai turi reikšti, kad prašei ko nors blogo, bet galbūt tai per daug sureikšminai. Buvai prie to pernelyg prisirišęs, o Dievas tave kviečia būti laisvam. Dabar supranti, kad melsdamasis neturėtum Dievui nurodinėti, ką Jis privalėtų dėl tavęs padaryti. Tokia yra kaina, kuria įgyjamas paprastumas ir laisvė."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą