Kartais, kai būna liūdna, tiesiog ateiti prie vandens. Galima prie Operos. Galima prie ežero.
Blondinė rusė kalbanti kažinkokiu Vidurio Rusijos dialektu juodbruvam vaikinui (ant kurio marškinėlių vėliau puikuosis užrašas CCCP) pasakoja apie savo gyvenimą Osle, kaip mėgina įsitvirtinti, kaip tvarko butus, kaip draugauja su iš interneto atrastais draugais. Man rodos, tai buvo jų pirmasis pasimatymas -- jie buvo atsargūs, santūrūs ir draugiški. Vanduo buvo gana šaltas, tad jie greit išlipo. Ji tikra padėties šeimininkė - sako, lipam, tu visas drebi.
Paskui atplaukė antys. Gražus gaigalas ir rudukė antytė. Ką jie aptarinėjo, nespėjau įsigilinti.
Dar vėliau atėjo kaip panašu tokia Au Pair mergina rusė, kuri "ganė" du vaikiukus, irgi rusiukus, tik jie kalbėjo, kaip įprasta, norvegiškai. Netrukus atėjo mama su burka ir keletas juodbruvų vaikų. Berniukas, toks storulis, drąsiai nardė tarp ančių.
Paskui netoliese išgirdau latviškai gagenančių panelių būrį.
Pakilo vėjas. Nuėjau į traukinį. Iš jo išlipo amerikonas vaikinas ir paklausė "Kur tas ežeras"? Parodžiau.
Štai ir viskas.
Kodėl ten nebuvo tavęs?
